Ir kodėl aš ne koks navis, kurio kasoje būtų kažkokie čiuptuvai, kurie sujungtų mane su gamta? Aš net sutikčiau būti vampyru. Gal net iš "Twilighto". Bet tik ne žmogumi. Žmonės užknisa...Aš užknisu...
Norit žinoti kodėl, po galais, aš nekenčiu žmonių? Ne, niekas manęs neįskaudino. Tai aš skaudinu. Ir viskas vėl kartojasi...Viskas vėl iš naujo, ir iš naujo, ir iš naujo...Nejaugi niekados nenustosiu?
Nemanykit, kad aš kažkokia kvailė, kuri galvoja, kad daryti klaidas yra blogai. Visi daro klaidas. Tik aš iš jų nepasimokau... Man atrodė, kad liepą viską supratau. Ką gi - sveikas, vasari, sveikas sugrįžęs senasis aš.
Ar aš to norėčiau? Ne.
Nemanykit, kad man paauglystės depresija ar kažkas tokio. Nemanykit, kad visi man blogi ar kažkas panašaus. Visi man geri. Tik aš viską suknisu...
Nejaugi aš viską darau tik dėl jų? Tikriausiai, kad taip. Juk šiandien buvau viena, ir - nieko. Po galais, kodėl aš nesimokau iš savo klaidų? Juk jau tiek daug jų padariau tik dėl vieno dalyko...
Kaip turėtų jaustis ji? "Aš tavęs nekenčiu"... ką gi, aš savęs irgi.
Vėjas? Man šlykštu...
Bet vistiek tą darau...