Buvo jau vakaras. Kambarys skendėjo visiškoje prieblandoje, tačiau nenorėdamas vėl išvysti grotas ir keistai nesvetingą kambarį, Astas nejungė šviesos, o sėdėjo ant plačios lovos parėmęs rankomis galvą ir pats nežinojo – snaudžia, ar tik skendi mintyse. Staiga Astą pažadinęs, trakštelėjo duryse pasisukęs raktas. Durys tyliai prasivėrė ir jose pasirodė tas pats vaikinas, kuris jį atvedė į šį kalėjimą. Kaip ryte, vėl neprataręs nė žodžio, jis mostelėjo ranka ir įsakė sekti paskui.
Retro stiliaus kambarys su senoviniais raudonmedžio baldais, didžiulėmis spintomis ir ilgomis lentynomis prikrautomis storų knygų, panėšėjo į muziejaus salę. Ant ilgo stalo storomis, inkrustuotomis kojomis, visai neįsikomponavęs į muziejinius eksponatus, stovėjo kompiuteris. Atsidrėbęs plačiame, karaliaus sostą primenančiame krėsle, sėdėjo Rimas. Jis neatrodė labai pasikeitęs, nebent suvyriškėjęs, paplatėjusiais pečiais ir vos, vos plikti ėmusia kakta, papuošta keleto mažyčių raukšlelių, kurios darė jį pavargusiu.
Įėjęs į kambarį ir išvydęs labai seniai nematytą draugužį, aplenkęs palydovą, Astas nuskubėjo prie Rimo. Tačiau draugo akyse ypatingo džiaugsmo jis neišvydo. Jie visai šaltai spūstelėjo viens kitam rankas, po to Rimas nepaprastai oficialiai mostelėjo Astui į kėdę priešais save ir gestu pakvietė, o gal netgi įsakė sėstis.
– O aš visą dieną suku galvą, kas per svečias pas mane bevelijo. – Pagaliau Rimas šyptelėjo, tačiau nesugebėjo paslėpti apsimestinumo. – Ir dar iš Lietuvos... Šaunuolis, šaunuolis, kad nepamiršai seno bičo. Tu jau atleisk, Astai, kad visą dieną teko praleisti tam kambary. Nepyk. Deja, tu nepranešei iš anksto apie savo atvykimą, o aš visą dieną buvau labai užsiėmęs. Reikalai, reikalai... Darbas... Man nesant, čia visi svečiai taip pasitinkami. Nepyk...
– Labai svetingai, – šyptelėjęs ironizavo Astas. – Beveik kaip zonoj1: užrakintos durys, grotos...
– Na, nepyk, nepyk. – Rimas vis dar teisinosi, nors Astas suprato, kad tai tik kvailo etiketo reikalavimas, o ne širdingi seno draugo atsiprašinėjimai. – Jei pagyventum šiuose kraštuose, suprastum, kad tai ne mano užgaida – tai daryti verčia šių kraštų įstatymai, papročiai, pagaliau, mano padėtis ir dar daug kas... Suprask...
Vakarienė buvo puiki. Prie stalo patarnavo jaunutė padavėja, beje, visą vakarą taip ir nepratarusi nė žodžio, o Rimas jai įsakinėjo tiesiog žvilgsniu ar rankos mostelėjimu. Mergina nešė patiekalą po patiekalo. Aštrią charčio sriubą keitė nė kiek nešvelnesni, dieviškus kvapus skleidžią mėsos kepsniai. Sultingi vaisiai vertė pamiršti mėsos skonį ir gėrėtis egzotika. Taurėse netrūko nuostabaus, rūšinio raudono vyno. Padavėja dingdavo kada jos paslaugų nereikėdavo ir staiga atsirasdavo, kada tik namų šeimininkui ar jo svečiui ko nors prisireikdavo.
Prie stalo jie sėdėjo dviese, tačiau vaikinas, kuris pirmas Astui pravėrė vartus, nepaliko jų vienų nė minutėlei; taip ir stovėjo prie valgomojo durų.
– Nekreipk dėmesio, – pastebėjęs, kad Astas žvilgčioja į apsauginį, šyptelėjęs, pratarė Rimas. – Tai Kostikas, mano asmens sargybinis. Jis tik atlieka pareigą, užsidirba duoną. Tarp kitko, sąžiningai. Fainas vyrukas. Šiaip, visi jie faini, mėšlo nelaikau.
– Matau, tapai bosu, – ištuštinęs eilinę taurę vyno, šyptelėjęs pasakė Astas. – Ne vila, o tikri rūmai, sargyba...
– Na ką tu, ką tu... – Rimas nedavė Astui užbaigti. – Dirbu, plušu... Dienos šviesos nematau. Žmonės dar ne tokius osobniakus2 turi. O sargyba būtina. Šiuose kraštuose kartais nevisai ramu.
Ypatinga iškalba Rimas niekada nepasižymėjo. Jis visuomet laikydavosi išdidžiai, kartais gal net perdaug. Netgi draugai jo vengdavo, nes visa Rimo išvaizda bylodavo, kad jis kažkuo nepatenkintas, užrietęs nosį, niekinančiai žiūrįs į visus aplinkui. Tačiau dabar Astas juto ypatingą įtampą. Jų pokalbis nepanėšėjo į dviejų, seniai nesimačiusių, galima sakyti, netgi vaikystės draugų pokalbį. Rimas nerodė jokio džiaugsmo savo žemiečio draugija, visai nesidomėjo kas vyksta tolimoj jo Tėviškėj, neklausinėjo apie jų bendrus pažystamus, draugus, pagaliau, nesidomėjo net apie patį Astą. Berods, tai jam buvo visai neįdomu. Rimas gyveno seniai atitrūkęs nuo to pasaulio, kuriuo dar kvepėjo Astas. Jam nebeegzistavo praeitis ir netgi dabartis. Šis turtingas magnatas skrajojo savojoje erdvėje, gyveno užsidaręs savajame kiaute ir užsiėmė kažkuo, kas leido užsidirbti labai gerus pinigus. Tai buvo visiškai kitas žmogus, nebe tas Rimas su kuriuo Astas draugavo, ir tikrai nebe tas, kuris kažkada kvietė į svečius.
Astas puikiai suprato ir neneigė, kad keičiasi viskas: laikai, žmonės, santykiai... Būna visko, nes likimas diriguoja nematoma dirigento lazdele, kuri verčia paklusti jai ir šokti pagal jos užsakomą muziką. Vienus sunki likimo našta išmuša iš ritmo ir jie nuklysta į patvorius kur sunyksta, sutrūnija, supūva ir virsta tuštuma. Kiti iškyla. Tokiu tapo ir Rimas. Tiesa, iškilti švariomis rankomis ir be kieno nors pagalbos praktiškai neįmanoma. Tačiau bet kokia kaina sugebėję iškilti, žmonės tampa išdidžiais ir pasineria į savo reikalus – jų manymu, pačius svarbiausius, neatidėliotinus, nes jie tveria tą, visagalį turtų pasaulį. Tik kuris laimingesnis? Tas, kuris paskendęs žemiškajame mėšle, bet nepamirštąs draugų ir pasirengęs net nepažystamam atiduoti paskutinį duonos kąsnį, ar tas, kuris gyvena viloje, plaukioja jachtomis, maudosi piniguose, naktį ir dieną yra saugomas akylos sargybos, bet pamiršęs praeitį; jam visiškai nebeįdomu bendrauti su senu draugu, kuris ne kartą gelbėjo jo kailį, nes tada, seniai, seniai, jis nebuvo nei turtingu, nei galingu ir reikalavo paramos. Tai kuris iš jų laimingesnis?
Baigęs valgyti ir dar gurkštelėjęs keletą gurkšnių vyno, palaukęs kol padavėja nuneš tuščius indus, nesulaukęs klausimų, Astas ryžosi prašnekti pats.
– Rimai, ar galiu kelias dienas pas tave pasilikti? – paklausė jis.
– Taip, žinoma. – Rimas nebuvo prieš, bet svetingumas jo balse neatsirado. Tai buvo lyg savaime suprantama ir neturėjo jokios reikšmės.
– Žinai, namuose turėjau bėdų su mentais... Žodžiu, kuriam laikui man būtina dingti... – Astas nusprendė atskleisti dalį savo kortų.
Tik dabar, tarytum išsigandęs šio vizito pasekmių, Rimas susidomėjo Astu, užsirūkė ir lėtai gurkšnodamas vyną, pratarė:
– Į tave tai panašu. Matyt, kokiu buvai pasiutėliu, tokiu ir likai. Ką gi, jei jau tau reikia nusėsti ant dugno – čia tinkama vietelė. Pagyvenk. Tu tikrai neapsirikai. Padėsiu tau. – Ne, tai vėlgi nebuvo artimo bičiulio pasiūlymas. Tai suskambo kaip turtingo pono žodžiai, teikiantys elgetai viltį nemirti iš bado. – Beje, kas žino, kad atvykai pas mane?
– Niekas. Visiškai niekas. – Astas net nesudvejojo atsakydamas ir, berods, gerokai apramino Rimą.
– Taip kur kas geriau. Pagyvenk čia. Jei ko prireiks, štai žmogus, kuris dieną ir naktį atsakys į visus tavo klausimus. – Rimas galva mostelėjo į vaikiną prie durų, kurį neseniai pristatė kaip Kostiką.
– O tu?.. Kuo užsiimi tu? Gal ir man rasi kokį darbelį?
Tačiau šių klausimų-prašymų Rimas nebenorėjo girdėti. Jis nusižiovavo leisdamas suprasti, kad jų pokalbis eina į pabaigą ir tingiai pratarė:
– Aš retai čionai užsuku. Jau sakiau, turiu daug darbo. – Atsistojęs, šiek tiek žvaliau, Rimas pridūrė: – Tik suprask mane teisingai, Astai. Noriu draugiškai tave perspėti. Be mano leidimo iš namų teritorijos niekur neik. Tau to neleis padaryti... Taip bus geriau – ir tau, ir man. Sutarta? O dabar eime miegoti – jau vėlu. Tu, turbūt pavargęs po kelionės, o man ryte anksti keltis... – Jau būdamas prie durų, Rimas atsigręžė ir lyg tarp kitko, šyptelėjęs pridūrė: – Tau jau paruoštas kambarys. Nebijok – jame langai be grotų, o durys užsirakina tik iš vidaus.

1 Zona – kalėjimas (žarg.).
2 Osobniakas – vila; gražus, didelis namas (žarg.).