Aštuntas skyrius
Nuostabi azijietiško tipo vila, puikiai įsikomponavusi į mišku apaugusio kalno šlaitą, priminė rytietišką tvirtovę, kokias kartais rodo kino filmuose. Įvairiaspalviais ornamentais pagražinti smailūs bokšteliai puošė lygų namo stogą ir teikė jam karališko didingumo. Aukšta raudonų plytų tvora, apsikarsčiusi storomis vijoklio lianomis, slėpė namų valdas ir darė šią tvirtovę dar slėpiningesne ir neprieinamesne.
Patekėjusi saulė žėrė spindulius ant gerai prižiūrimos žalios vejos, plačių vartų padabintų keistu, paauksuotu herbu kuriame buvo pavaizduotos aplink raumeningo negro liemenį apsivijusios dvi išdidžiai galvas iškėlusios gyvatės, ant įvairiaspalvėmis gėlėmis žydinčių gėlynų – ritosi aukštų medžių viršūnėmis ir ritosi žemyn stačiu kalno šlaitu, kuris tęsėsi iki pat aukšta tvora aptvertos vilos teritorijos.
Senas, baltas „Moskvičius“, ilgai vingiavęs siaurais kalnų keliukais, pagaliau savo keleivį išlaipino priešais šiuos sultono rūmus ir apsigręžęs, išleidęs juodų dūmų kamuolį, išskubėjo atgal. Astas liko vienas. Jis dar kartą apsižvalgė, įtariu žvilgsniu apmetė šį nepriekaištingą, akį maloninantį gamtos kampelį, tarytum abejodamas ar taksistas nesumaišė adreso, patyrinėjo aklinai užsklęstus vartus ir pagaliau sukaupęs visą ryžtą, priėjo prie jų. Radęs nedidelį, bet gerai pastebimą mygtuką, Astas nuspaudė jį. Anoj pusėj vartų piktai sulojo šuo.
Astas net neįsivaizdavo, ko galima laukti po to, kada šie didžiuliai vartai, patikimai slepią gyvenimą anoj jų pusėj, atsivers. Tačiau būtent čia turėjo gyventi senas jo pažystamas, kuris nekartą kvietė į svečius. Kvietė, tačiau ar laukė?
Astas dar mokėsi mokykloje, kada Rimas išvažiavo gyventi į Kazachstaną. Jis buvo keletu metų vyresnis už Astą, tačiau tai visiškai nekliudė jų draugystei. Kažkuo jie buvo panašūs, todėl mėgo viens kitą: leisdavo laiką bare, slankiodavo po miestą, turėjo bendrus pažystamus, savo merginas kurios linksmindavo juos gatvėje, bare, per išgertuves. Kurį laiką, kartu, jie netgi lankė karate treniruotes. Pagaliau, šie du draugai kartu ieškojo tos nutrūktgalviškos gatvės romantikos ir būdų lengvai užsidirbti pinigų: kažką pirkdavo, kažką parduodavo, puikiai žinojo to meto prekių stygių ir netgi turėjo savo klientus.
Kartą, beje, jau prieš pat Rinui išvažiuojant, su draugais jie suplanavo ir apšvarino vieno kaimo parduotuvę. Astui tai buvo pirmas tokio pobūdžio žygis.
Temo anksti. Šaltas, žvarbus žiemos vakaras kaustė šalčiu ir vertė žmones užsidaryti savo šiltose pirkiose. Į kaimą kuriame jau iš anksto buvo nužiūrėję mažytę parduotuvėlę stovinčią nuošalioje vietoje, jie atvažiavo keturiese. Kelias dienas stebėję pasirinktą objektą, jie priėjo išvados, kad vakarais žmonių čia beveik nėra. Kaip pagal užsakymą, pardavėja dirbo jauna, lėtoka, vos už prekystalio besisukanti mergina. Galėjai pamanyti, kad jos visiškai nedomina tai, kas darosi aplinkui. Ji tiesiog visa savo esybe demonstravo, kad pirkėjai jai nusibodo iki gyvo kaulo, todėl su mielu noru nusispjautų ir viską metusi, išeitų iš parduotuvės net durų neuždariusi. Deja, matyt jai labai reikėjo pinigų, todėl ir tempė šį sunkiai pakeliamą lažą.
Po dešimties minučių parduotuvė turėjo užsidaryti. Jie žinojo – joje yra tik pardavėja. Priėjęs prie pat durų Astas, kaip ir kiti jo bendrai, ant veido užsimaukšlino iš anksto pasiruoštą kaukę, pasitaisė rankas aptempusias odines pirštines ir pirmas, plačiai, bet be triukšmo atlapojęs duris, įsiveržė į parduotuvę. Viskas vyko labai sklandžiai, pagal išankstinį scenarijų, ir tiesiog žaibo greitumu.
– Gražuole, babkes! – Astui prireikė poros žingsnių, kad atsidurtų už prekystalio, greta putlios, žado netekusios pardavėjos. – Mikliau, mikliau! Netempk laiko. – Ragino jis ir kad būtų įtikimiau, nesmarkiai kumščiu smogė merginai į juosmenį. – Judinkis!..
Kiti du Asto bendrai jau švarino parduotuvę ir grūdo į didžiules, per petį permestas rankines viską kas krito į akį ir papuolė po ranka: cigaretes, degtinę, kai ką iš geresnių drabužių... Rimas į parduotuvę nėjo. Jis sėdėjo tamsiame parduotuvės kieme pastatytame automobilyje ir laukė jų su grobiu.
– Nagi, ožka, daryk kasą, ko spoksai akis išvertus?!
Aiktelėjusi nuo skausmo kurį sukėlė netikėtas plėšiko smūgis, persigandusi, virpančiais pirštais, pardavėja vos sugrabaliojo mažytį kasos aparato raktelį ir atidarė kasą. Astas paskubom susižėrė visus pinigus ir nieko nelaukęs, grubiai stumtelėjo merginą. Tuo pat metu kyštelėjęs koją, jis pargriovė pardavėją ant purvinų nuo ištirpusio sniego šlapių grindų. Užlaužęs už nugaros rankas, Astas surišo merginą iš anksto paruošta virve. Pardavėja nešaukė, nekvietė pagalbos, o tik gailiai, pro ašaras, maldavo pasigailėti, nieko nedaryti ir palikti ramybėje. Ji verkė, tyliai kūkčiojo, bet stengėsi slėpti ašaras, nes bijojo dar labiau supykdyti užpuolikus.
– Nusiramink. – Lyg niekur nieko, Astas glostė putlius, susivėlusius merginos plaukus, jos nugarą, aptemptą siaurų kelnių ir nevisai švaraus, balto chalato pridengtą putlų užpakalį. Galėjai pamanyti, kad jis ne žiaurus plėšikas, o mielas merginos kavalierius, prieš darbo pabaigą atėjęs paglamonėti savo draugės, nori nuraminti ir sušildyti ją šį šaltą žiemos vakarą. Tik virvė, suveržusi vargšės rankas bylojo, kad čia vyksta kažkas negero, kažkas, kas išreiškia neslepiamą prievartą. – Tau tik teks truputėlį pagulėti ant šaltų grindų. Gal iki ryt ryto... – Astas ramino pardavėją ir jau atsistojęs, pridūrė: – Tikiuosi nesušalsi, mažyte? Tu tokia karšta... Nepyk... Taip jau reikia... – Atsiprašinėjimai skambėjo idiotiškai ir visai nevietoje.
Jis paėmė nuo vitrinos rankšluostį ir pasilenkęs prie merginos, apvalė iš sumuštos nosies tekantį kraują. Minutėlę pasvarstęs, tuo pačiu, kruvinu rankšluosčiu, Astas užrišo jai burną.
Išeidami jie nutraukė telefono laidus ir radę raktą, užrakino parduotuvės duris. Vargšė mergina liko gulėti ant šaltų grindų. Jai neliko nieko kito, kaip tik kantriai laukti nežinia kada ir iš kur ateisiančios pagalbos.
Slinko laikas. Jų niekas neįtarė apiplėšus parduotuvę. Vogtus vertingesnius daiktus Rimas kažkam sumaniai pardavė ir šie iškeliavo nežinia kokia kryptimi. Pinigus pasidalijo. Tai buvo pirmas ir paskutinis tokio pobūdžio reidas, kurį Astas atliko kartu su Rimu. Tuoj po Naujųjų metų Rimas išvažiavo. Jis gyveno su motina, kuri pastoviai girtuokliavo ir šlaistėsi su panašaus plauko girtuokliais vyrais. Rimas jos nekentė nuo mažens, o ūgtelėjęs, visai nustojo bendrauti. Jie tik gyveno po vienu stogu, nes kitos pastogės neturėjo. Rimo tėvas seniai juos paliko ir dar Sovietų laikais išvažiavo uždarbiauti į Kazachstaną, kur rado kuo užsiimti ir liko visam laikui. Pas jį Rimas ir iškeliavo laimės ieškoti. Po to jis nekartą skambino Astui, netgi palaikė kažkokius ryšius su Arnu ir turėjo neakivaizdžią įtaką jų verslui. Deja, nuo to laiko jie nebuvo susitikę. Nors Astas suprato, kad Rimas naujoje vietoje įsikūrė gerai ir nė kiek nesigailėjo išvažiavęs, tačiau dabar, stovėdamas prie buvusio bičiulio rūmų vartų, jis net neįsivaizdavo, kaip bus sutiktas. Juo labiau, kad viskas aplinkui tik patvirtino Asto spėliones ir bylojo apie nepriekaištingą Rimo padėtį, o jis draugo akyse galėjo pasirodyti tik beturčio, benamio elgetos pavidalu.
Pagaliau vartai prasivėrė. Pro atsiradusį plyšį išlindo kresno, tamsiaveidžio, siauraakio vaikino galva. Jis nuo galvos iki kojų tiriamai nužvelgė neprašytą svečią ir, matyt likęs nepatenkintas Asto išvaizda, visai nedraugiškai, laužyta rusų kalba paklausė:
– Tau ko?
– Norėčiau pamatyti Rimą. – Astas truputį sutriko, tačiau mandagus jo atsakymas suskambo įtikinamai. – Anksčiau su juo draugavom, vaikystėje. Aš irgi iš Lietuvos...
– Kuo tu vardu? – Berods, vaikinui nė kiek nerūpėjo iš kur atsidangino šis ankstyvas svečias. Turbūt jis nebūtų nustebęs, net jei Astas pasakytų jog nusileido iš Mėnulio. – Tu pra-nešei apie vizitą iš anksto?
– Ne, aš nežinojau... Nepranešiau. – Ir truputėlį patylėjęs, jis pridūrė: – Aš Astas...
Vartai užsitrenkė prieš pat svečio nosį. Jis suprato, kad į šiuos namus įeina ne visi, o tik išrinktieji, tik tie, kuriems paskirta šių rūmų šeimininko audiencija. Apie tai bylojo ne vien aukšta tvora, du didžiuliai vilkšuniai, nebelojantys, tačiau nenuleisdami akių sekę svečią pro plyšį prasivėrusiuose vartuose, bet ir nešnekusis, visai nesvetingas namų ramybės sergėtojas. Tvirtovė užvėrė vartus palikusi Astą nežinomybėje.
Praėjo koks dešimt minučių, kol už vartų vėl pasigirdo bruzdesys ir jie prasivėrė – dabar šiek tiek plačiau, tik vargu ar svetingiau. Juose pasirodė jau kitas, kur kas stambesnis, trumpaplaukis, bet toks pat siauraakis, kumpanosis vyras ir netaręs nė žodžio, mostelėjo raumeninga ranka kviesdamas įeiti ir sekti paskui.
Greitu žingsniu, net kiek paskubom, jie kirto kiemą. Astas nesuspėjo net gerai apsižvalgyti. Pastebėjo tik juoda skalda grįstus takus, nes skalda maloniai čežėjo po kojomis. Prie pat namo prasidėjo ir, atrodo, niekur nesibaigė vėjeliui pūstelėjus šlamantis parkas į kurį vedė net keletas alėjų. Prie įėjimo į parką ir prie namo durų, tryško net keletas bronzinių fontanų. Pasirengę bet kuriuo metu stoti į kovą su nelauktu, nelegaliu įsibrovėliu, patiesę storas uodegas ir iššiepę baisias, baltas iltis ramiai tupėjo du didžiuliai vilkšuniai. Iškišę ilgus liežuvius jie lekavo ir su malonumu, profesionaliai demonstravo savąją jėgą ir budrumą.
– Turi ginklą? – lyg rimtai, lyg šiaip, juokaudamas, paklausė Astą lydintis vaikinas, kuomet jie peržengė prieblandoje skendinčio kambario slenkstį.
Nežinia kodėl, bet Astas net nepagalvojęs, neprataręs nė žodžio, nepasipriešinęs ir nesuabejojęs savo veiksmų tikslumu, ištraukė iš kišenės mažą pistoletą ir padėjo jį ant ištiestos didžiulės vyro letenos, ant kurios šis daikčiukas pasidarė esąs dar mažesnis, tikrai žaislinis.
– Teks palaukti. Kol kas šeimininko namuose nėra, – burbtelėjo pistoletą paėmęs vyras ir be jokių ceremonijų užtrenkęs duris, paliko Astą vieną.
Ypatingo priėmimo Astas nesitikėjo, tačiau tokio – tuo labiau. Praėjo visa diena ir jau temo. Patekęs į geidžiamus namus, jis tapo įkalintas kambaryje, kurio langą puošė ne ornamentais raižytos langinės, o tikrut tikrutėlės, storos kalėjimo grotos.
Ne, tai nebuvo šalta kalėjimo kamera. Tai buvo skoningai apstatytas kambarys su prašmatniais europietiško stiliaus baldais, azijietiškais kilimais, didžiuliais paveikslais ant sienų, netgi tualetu ir vonios kambariu bei įvairių vaisių ir saldumynų prikrautomis vazomis ant stalo. Čia galėjai rasti viską, ko svečias būtų tikėjęsis iš vaišingo šeimininko. Ir vis tik, nuo svečių kambario ši patalpa skyrėsi patikimai užrakintomis durimis bei grotuotais langais, kurie bylojo, kad iš čia išeinama tik tuomet, kada kažkieno dosni ranka padovanoja laisvę.
„Kas per velniava? Prakeikimas kažkoks... – nieko nebesusigaudydamas, svarstė Astas, kada atlydėjęs jį vyrukas, taip ir nepaaiškinęs kas čia darosi, užtrenkė duris ir užrakinęs jas, nutrepsėjo stačiais laiptais žemyn. – Nejaugi Rimas įsakė mane įkalinti? Kodėl? Pajuokavo? Šiaip, jis mėgdavo bajerius1... O gal čia taip sutinkami draugai?.. Iš kur man žinot kaip šitie čiurkos2 gyvena? Velnias...“
Gerai viską apžiūrėjęs ir likęs patenkintas viskuo, išskyrus kalėjimo sąlygas, Astas atsigulė į minkštą lovą užklotą balta, keistomis žolelėmis ar gėlėmis kvepiančią pataline, ir bandė užmigti, bet negalėjo. Mintys negailestingai skriejo beribe erdve ir praradę atstumo sampratą, grąžino netolimą praeitį. netolimą, nors tuo pat metu labai nutolusią, tačiau patikimai tebelaikančią savo gniaužtuose. Viskas įvyko dar taip neseniai, bet atrodė, kad nuo tos dienos, kada Astas spruko palikęs savo kelyje lavonus, praėjo net keleri metai.
„Kas, po galais, manęs laukia? – atsigulęs, įbedęs žvilgsnį į tuščias lubas, svarstė jis. – Kas, po velnių? Kodėl tie asilai, siauraakiai čiurkos, mane čionai įgrūdo? Kur Rimas? O gal aš suklydau? Gal čia tikrai Rimas negyvena?.. Ar aš durnas, ar jie?!“
Astas žingsniavo nuo užrakintų durų prie grotuoto lango pro kurį matėsi tik balto stogo lopinėlis ir vienas iš smailiųjų, ornamentais puoštų bokštelių, vėl grįžo atgal, nesustodamas kirto kambarį skersai ir išilgai; tik ilgėliau jis sustodavo ties langu, kuris siūlė, bet nerekomendavo laisvės. Vienu momentu, kai tik atsiras bent menkiausia galimybė, Astas jau buvo pasiryžęs sprukti iš šio kalėjimo, tačiau paskui, pats nesuprasdamas kodėl, atsisakė šios minties. Išgyventi svetimam krašte, jo viltimi išliko tik Rimas, todėl jis neabejojo, kad reikia laukti – anksčiau ar vėliau Rimas vis viena turės pasirodyti. Laukti ir tikėtis, nes alternatyvos likimas nesiūlė. Visa tai prasidėjo daug anksčiau, o dabar reikėjo pabandyti gyventi kitaip negu iki šiolei.

1 Bajeris – pokštas, juokai (žarg.; liaud.).
2 Čiurka – čia, azijiečių kilmės žmogus (žarg.).