Kai po pokalbio su tėvu Saulius ryžosi ateiti į Zablockių kiemą, ten jau buvo visai kitokios nuotaikos. Jam pasirodė, kad Jadziūnė visai linksma. Tik jį pamačiusi, nutvėrė už rankos ir, įsivedusi į savo kambarėlį, uždarė duris.
- Sėskis, Sauliau. Aš pasakysiu tau didelę naujieną.
- Na, na? - sėdosi Saulius, - į tave pažiūrėjus, panašu, kad naujiena nebloga.
- Tu tik pagalvok, - palinkusi prie ausies, pusgarsiu, kaip kokią paslaptį pašnibždėjo ji, - mes turbūt išvažiuosim į Lenkiją...
- Kaip gi taip? Iš kur tokios žinios? - nustebo Saulius.
- Seniūnas buvo atėjęs, pranešė. Jau yra raštai visuose valsčiuose, kad Lenkija kviečia visus tautiečius repatrijuoti į savo tėvynę. Visi, norintieji išvykti iš Lietuvos, registruojasi vietiniame valsčiuje. Bus net kompensacijos mokamos.
- Tikrai? - suglumo Saulius.
- Tikrai taip, Sauliukai, - patvirtino Jadziūnė. - Esant tokiai dabartinei mūsų padėčiai, tai pati geriausia išeitis. Ar taip, ar taip čia mes viską prarandam... Tik klausimas, ar gausim kompensaciją, kai ūkis praskolintas?
- Kaip gi tada bus su mumis? Su mūsų meile? - pakilo nuo kėdės išsigandęs Saulius. - Juk mes daugiau niekada nebepasimatysim, jei tu išvyksi...
- Sunku, žinoma, bus, - nuleido galvą Jadziūnė, - bet pats žinai, kokie mūsų reikalai. Likti čia - nėra jokios prasmės
- Kaip gi taip? O aš tau nieko nereiškiu? Juk ne kartą sakei, kad myli mane... - vos neverkia Saulius.
- Mūsų meilei, matyt, lemta žlugti, - susigraudinusi Jadziūnė prikando lūpą, - bet, kai taip susiklostė, kitokios išeities beveik nėra...
- O aš žinau išeitį, - Saulius apkabino mergaitę, - tekėk už manęs ir būsim kartu visą gyvenimą. Niekas mūsų neišskirs.
- Ką tu pasakei? - dabar jau pasimetė Jadziūnė.
- Pasakiau tai, apie ką visą laiką galvojau. Tai viso mano gyvenimo svajonė. Tekėk už manęs,- pakartojo Saulius, - ir niekur tau nereikės važiuoti. Mes visi tave labai mylėsim, nieko tau netrūks. Nereikės tau dirbti jokių purvinų darbų. Tu tik skambinsi pianinu ir džiuginsi mus visus.
- Tai tu visai rimtai? Kokia laimė tai girdėti... - atvirai džiaugiasi Jadziūnė. - Turiu prisipažint, kad ir aš apie tai dažnai pagalvodavau... Bet tur būt nieko nebus,- susirūpinusi ji staiga atšlijo nuo Sauliaus, - tu toks jaunas, o aš viena vargšė bekraitė. Neleis tavo tėvai manęs vesti.
- Čia jau nebe jų, o mano reikalas, - pilnas ryžto pasakė Saulius, - tu tik ištark, kad sutinki ir viskas kaip mat bus sutvarkyta.
- Bet... mano mama tikriausiai nenorės čia likti, - sunerimo Jadziūnė, - ji pasryžusi kaip greičiau išvykti iš Lietuvos. Dabar ji tik tuo ir gyva.
- Tegu jie sau važiuoja, o tu po vestuvių ateini pas mus. Mano mama bus tau kaip tikra motina. Pamatysi, Jadziūne, kaip tau bus gera pas mus gyventi.
- Na, gerai. Aš tai sutinku, bet man reikia apie visa tai su mama pakalbėti. Žiūrėsim, ką pasakys.
- Einam dabar ir pasikalbėsim, - sujudo Saulius - Nori? Aš pats jai viską pasakysiu ir paprašysiu jos sutikimo. Kam atidėlioti?
- Ne, pradžioj aš geriau viena,- trumpai pagalvojusi pasakė Jadziūnė,- reikia ją paruošti. Numanau, kad šitas mudviejų sprendimas jai bus staigmena.
- Jadziūne, Jadziūne, kad tu žinotum, koks aš laimingas, - bučiavo jos rankas Saulius. - Jei tik būtų galima, aš jau dabar parsineščiau tave ant rankų namo... Ar ilgai reikės laukti, kol tu pasikalbėsi su mama?
- Ateik kad ir rytoj. Šiandien pat per pietus aš jai viską pasakysiu, ir matysim, ką mums reiks daryti toliau.