Sudužo mano trapios mintys
Ir šukėm aštriom pabiro ant žemės...
Galva paliko
Tokia lengva ir šviesi be minčių.
Ir niekas nespaudžia širdies,
Nebeslegia mano pečių.
Net galėčiau, rodos,
Pakilti virš žemės ir skristi !
Bet nenoriu niekam
Savo minčių palikti.
Kad nesužeistų...
Kad neįžeistų...
Todėl klaupiuosi ant žemės kietos
Ir pradedu rankioti savo minčių šukes.
O jos ne tokios ir aštrios,
Jau apgludintos banguoto gyvenimo.
Jos spalvotos, bet sunkios
Kaip jūros šalti akmenėliai.
Prisikroviau minčių pilnas kiauras kišenes
Ir keliausiu toliau...

Mano mintys akmenėliais spalvotais
Ant kelio vis kris.
Gal kas eis iš paskos,
Gal surinks - jei patiks !