Kai šaltas tamsus vandens srautas apglėbė kojas, iš pradžių vieną, paskui ir kitą, tik tuomet buvo galima justi, kokia karšta diena tvyro aplink. Mergaitė sėdėjo ant seno papuvusio tiltelio prie ežero, rėškučiose laikė saujelę aviečių – tuo metu jos buvo mėgiamiausios jos uogos. Rausva suknelė buvo glaudžiai apsivijusi mažylės laibą kūnelį, ilguose tamsiuose plaukuose puikavosi didelis rožės žiedas. Delnai perbraukė vandens paviršių ir uogos skendo žemyn, žemyn, kol ji jų visai nematė.
– Kas ten, žemai? – paklausė storo laumžirgio, bet tasai jai nieko ir neatsakė. O vaikišką smalsumą kas nors juk turėjo patenkinti. Žemyn krito visos likusios avietės, žemyn niro ir maža žuvelė, dugne gyveno didelis meškinas, kurį praėjusį pavasarį čia pametė. Noras peraugo baimę, ir mergytė, palikusi seną sukrypusį tiltelį, šoko vandenin. Plaukti mokėjo jau iš mažumės, tad, nors čia ir buvo labai gilu, sulig senelės namu, plaukė tolyn. Dar pulkas žuvelių niro žemyn, o ji paskui jas. Vanduo buvo ledinis, nors jau artėjo rugpjūtis. Saulė tviskėjo vandens paviršiuje, bet mergytės ten netraukė. Lėtai leidos dugnan. Tyliai tyliai sustojo laikas, akimirka tapo ilga, kone nebepakeliama. Mergaitė stebėjo virš jos siūruojančius medžius, pakibusį begalinį mėlyną dangų ir saulę. Matė ir juodą gilų ežero dugną, žoles lyg gyvates, kurios tik ir stengės apraizgyti mažiulės kojas, akmenis ir nežinomybę. Netikėtai ji viską suvokė, ką padarė ir kokios gali būti to pasekmės. Stengės kilti viršun, bet ją laikė. Krūtinėje ėmė kirbėti kažkas, spengė ausyse, o širdis girdėjosi taip aiškiai, jog galėjai manyti, ji tuoj išlėks. Blaškėsi pirmyn atgal, mergaitę traukė žemyn, bet juk ji norėjo kilti aukštyn! Iš lėto viskas rimo, pasidarė jauku ir taip gera... Vanduo balo lyg žemė, kai sninga pirmas sniegas. Aplink viskas sukosi, garsas pasidarė nežmoniškas ir staigiai nutilo. Mergytė tapo lengva lengva, kaip plunksnelė, jai norėjosi čia likti amžinai. Rodos, skrido tolyn, tolyn į nežinomą pasaulį.
--------------------------------------------------------------------------------
– Ką radai? Kas čia? – paklausė sumišęs žvejys draugo. Tas drebančiomis rankomis traukė mažą melsvą kūnelį iš vandens, tamsūs plaukai vijosi jo rankomis aukštyn.
– Dieve... Čia mano dukra... Dieve, – nežemišku balsu kartojo, – kaipgi? Kodėl?
Tarpe didelių pušų sugriaudėjo garsus kreipimasis į aukščiausiąjį. Žemyn, į tamsų šaltą vandenį, krito sūri ašara.  
--------------------------------------------------------------------------------
– Ją dar galima atgaivinti, bet didelių vilčių neturėkit. Aišku, ji nebus visai tokia kaip kiti vaikai, – monotonišku balsu išrėžė prie reanimacinės daktaras sunerimusiai motinai. Tai buvo jai kaip žuviai vanduo, vienintelis šiaudas, už kurio ji galėjo nusitverti.
– Darykit viską, kad tik ji išgyventų...
--------------------------------------------------------------------------------
– Kas ji? – Pasibaisėjus paklausė aukštoka mergina savo geriausios draugės.
– Mano sesuo, – su pastebimu apmaudu akyse pro dantis iškošė ji.
– Kas jai? Ji pasveiks?
– Ne, ji tokia jau yra, maža buvo paprasta mergaitė, o paskui kažkas atsitiko, – tyliai glostydama lovoje pasodintos moters tamsius plaukus ir duodama jai didelę prisirpusią avietę šnekėjo, – mama nemėgsta apie tai kalbėti...
Kambaryje stojo mirtina tyla, bet tik iki tos akimirkos, kol iš plonų išdžiūvusių lūpų pasigirdo duslus švokštimas.
– Pagirdysiu ją ir galėsim eiti, – drąsino merginą.
– Gal važiuokim prie ežero? – Pasiūlė toji.
– Tėvai manęs nieku gyvu neišleistų... Deja.