Nebūčiau aš tų ragų ieškojęs... Bet draugystė – reikalas šventas. Na, radau. Tuomet tikrai nepagalvojau, kad tuo viskas nesibaigs.
Miške vaikštom jau ne pirmi metai, ragų ieškodami. Tačiau visada tai tebuvo pretekstas susitikti senus draugus. Na, ir truputį išgerti, be abejo. Tik nemanau, kad šį kartą padauginau. Viskas kaip visada.
Grįžau namo įraudęs ir laimingas, įsiręžęs tempdamas ragus. Visai nemenkus, tarp kitko. Jau paskambinęs į duris kiek nustebau, nes ilgokai teko palaukti, kol žmona atidarė. Na ir kas, kad ketvirta ryto, galvojau, visgi nuo kambario iki durų ne taip ir toli. O žmona paprastai jautriai miega.
Tik atidaręs miegamojo spintą suvokiau, kad regiu visai man neįprastą vaizdą. Dešiniajame kampe šypsojosi skeletas. Geriausias įmanomas egzempliorius.
– Jis čia jau dvidešimt metų,– nusišypsojo žmona. Aš tyliai susigūžiau po antklode.
Ryte gerdama kavą žmona susimąsčiusi pratarė:
– Šianakt sapnavau, kad namo parsinešei ragus. Didelius tokius...
Aš paėmiau mobilųjį ir suspaudžiau SMS‘ą: „Atleisk, Rimai, šįkart negalėsiu. Gal kitąmet. Iki.“