Praėjus septyneriems mokslo metams, mirė Jadziūnės tėvas.  Po laidotuvių Jadziūnė dar grįžo tęsti mokslų, bet tai jau buvo paskutiniai jos metai gimnazijoje.
Po tėvo mirties ūkis buvo patikėtas motinos broliui Stanislovui.  Jeigu prie tėvo ūkis durstomas, ramstomas paskolomis iš banko dar šiaip taip gyvavo, tai, pradėjus tvarkytis naujam šeimininkui, visai nusmuko.
Buvo dar bandyta skolintis didesnę sumą pinigų iš banko, bet, jų negavus, imta taupyti. Kitiems metams pasamdyta per pus mažiau darbininkų, nuspręsta atsiimti Jadziūnę iš gimnazijos. Baigėsi baliai, nutilo muzika ir dainos, bet tai jau niekuo nebepadėjo. Dar vienus metelius šiaip taip įstengė susimokėti procentus, o kitais - baigėsi sutartis, atėjo pinigų grąžinimo laikas, pasipylė perspėjamieji raštai su terminais, iki kurio laiko turi būti sugrąžintas įsiskolinimas, grąsinimai anstoliu ir varžytinėmis.
Samdiniai skundžiasi, kad per sunku dirbti, prastas valgymas. Vienas bernas, nesulaukęs nė metų pabaigos, išėjo. Jeigu ir dar kuris išeis, sustos darbai laukuose, nebus kam šerti gyvulių.
Jadziūnė savo kambarėlyje verkia, motina su savo broliu riejasi, samdiniai skundžiasi, grąsina, viską palikę, išeiti. Artinosi liūdnas galas.
Susitikusi su Saulium, Jadziūnė rauda, guodžiasi, o jis glosto ją, bučiuoja ir ramina.
- Aš pakalbėsiu su tėte. Žiūrėsim, gal dar galima ką nors padaryt?
Nieko nelaukęs, Saulius kalbina tėvą:
- Tėte, ar girdėjai, kas dedasi Zablockynėje?
- Kaip gi ne... Ten, sako, jau nebetoli varžytinės,- abejingai atsako tėvas.
- Ar nebūtų galima kaip nors jiems padėti?
- O kaip padėsi? Jeigu turėčiau pinigų, nupirkčiau aš iš varžytinių tą jų žemę. Būtų neblogai du tokie ūkiai vienas šalia kito... Bet aš neturiu tiek kapitalo, nėra ko nė galvot.
- Reikėtų sužinot, kokiai sumai tie vekseliai. Gal galima būtų juos išpirkti?
- Sakau gi, kad neturiu pinigų.
- Sužinojus, kokiai sumai,- kartojo Saulius, - užstatytume mūsų ūkį, paimtume iš banko pinigų...
- Gal pasiutai? - išpūtė akis tėvas, - prarast savo ir išpirkt Zablockių ūkį? Kokiu bepročiu reikia būt?
- Tėte užstatai savo žemę, jie - užrašo tau savo, tu išperki vekselius. Žemė mūsų, o joms nors sodyba liks, nereikės išeiti iš namų. Turės nors savo pastogę, - nenusileido Saulius. - Pats žinai, ką reiškia varžytinės. Pusdykiai viską pašluos... Paleis ubagais...
Tėvas nutilo, susimąstė. Jis ilgai sėdėjo užstalėje tylėdamas, parėmęs ranka galvą, kol Sauliui pritrūko kantrybės laukti, kada tėvas prabils.
- Tai kaip, tėte? - neiškentęs paklausė ir šis, dar kiek palaukęs, atsiliepė:
- Ne, sūnau, tokiais dalykais aš neužsiimsiu. Čia, vaikeli, ne štukos.
- Ir kodėl gi ne, tėte? - dar bandė perkalbėti tėvą sūnus. - Žemė jų gera, tokia pati kaip ir mūsų, tik reikia „razumno“ šeimininko. Tėte savam ūkyje moki taip gerai gaspadoriaut, padarytume ir ten tvarką. Pasisamdysim darbininkų, patys dirbsim, aš visur tau padėsiu. Pats pamatysi, ką aš galiu... Kaip, tėte, nesupranti? Turėdami tiek žemės, mes kaip mat padarysim tuos pinigus. Iš dviejų žemių - gausim dvigubą pelną...
- O jeigu nuostolis, tai taip pat dvigubai didesnis, - pertraukė Saulių tėvas. - Niekas nežino, kaip bus rytoj. Gal blogi metai, gal kokia liga, net aš pats galiu numirti... Kas žino? O jei, neduok Die, gaisras ar šiaip kokia nelaimė... Kas beatsitiktų - mokėk procentus bankui. Jis nepažiūrės, ar turi duonos ant stalo... O paskui varžytinės, kaip pas Zablockį. Jei turėčiau pinigų - kitas reikalas.
- Jei ir išvaržytų, tai tik katrą vieną ūkį, kitas liktų... - dar pasakė Saulius, nors matė, kad nėra prasmės įkalbinėti tėvą.
- Tu dar jaunas, ne viską supranti, - nepyko tėvas, - sulauksi mano metų, kitaip galvosi. Versimės ir toliau iš savo žemės kaip iki šiol. Nieko mums netrūksta. Kol bėda nespaudžia, nėra ko prasidėt su valdiškais namais.
Saulius nusiminęs. Ką reikės pasakyti Jadziūnei? Ji turbūt laukia, nesulaukia iš jo kokių nors žinių, viliasi sulaukti iš jų pagalbos, o jis niekuo negali padėti... Jei nuo jo priklausytų, viską, net paskutinius marškinius atiduotų, kad tik jai būtų gerai. Dabar gi ne jo valia, ne jis šeimininkas. Jis tik gali patarti... Bet kas iš to? Jo patarimo irgi niekas neklauso...