Signatarų likimai

Iki II-ojo pasaulinio karo pradžios mirė penki: Stanislovas Narutavičius, Jokūbas Šernas, Alfonsas Petrulis, Saliamonas Banaitis ir Jonas Basanavičius. Dar trys mirė nacių okupacijos metais Lietuvoje: Justinas Staugaitis, Jonas Vileišis, Jonas Smilgevičius. Kitų 12 signatarų likimas toks pats tragiškas, kaip ir jų atkurtos Lietuvos valstybės. Nuo gresiančio sovietų teroro 6 pasitraukė į Vakarus ir tapo priverstiniais politiniais emigrantais. Anksčiausiai, dar 1940 m., pasitraukė Antanas Smetona, Jonas Vailokaitis ir Jurgis Šaulys. Kiti - Steponas Kairys, Mykolas Biržiška ir Kazimieras Šaulys - pasitraukė 1944 m. vasarą. Išeiviai mirė kas Vokietijoje, kas Šveicarijoje, kas Amerikoje... Kai kurių signatarų palaikai jau grąžinti į Lietuvą.

2007 m. rugpjūčio 18 d. iš Vokietijos, Blankenburgo, buvo parvežti ir netoli Vilkijos, Paštuvos kapinėse, iškilmingai perlaidoti signataro Jono Vailokaičio palaikai. Paštuvos parapijoje iki pat mirties (1955 m. rugpjūčio 2 d.) kunigavo jo brolis, taip pat buvęs tarpukario Lietuvos Seimo narys. Du broliai, Lietuvos valstybės kūrėjai, pagaliau vėl kartu ir ilsisi tame pačiame kape.
2002 m. teko aplankyti ir kartu su kitais Kovo 11-osios Akto signatarais pagerbti signataro daktaro Jurgio Šaulio poilsio vietą Šveicarijoje, Lugane. Anksčiau miesto kapinėse palaidoti palaikai, neatsirandant kas galėtų užmokėti kasmetinį mokestį už vietą, buvo kremuoti ir perkelti į kolumbariumą.
  
1996 m. teko lankytis Jungtinėse Amerikos Valstijose, Klivlende, kur palaidoti 1944 m. sausio 9 d. gaisre žuvusio signataro ir pirmojo Lietuvos Prezidento Antano Smetonos ir jo žmonos Sofijos Smetonienės palaikai. Seniai kalbama apie Lietuvos valstybės kūrėjų svetimuose kraštuose išmėtytų palaikų grąžinimą į Lietuvą. Atrodo, kad Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje numatyta įrengti atitinkamas patalpas. Būtų gerai, bet tai gal tik ateityje.

Dar 6 signatarai tapo sovietinio teroro aukomis. Pirmosios aukos - Vladislovas Mironas ir Kazimieras Bizauskas. Juos NKVD areštavo dar 1940 m. liepą. Prasidėjus 1941 m. Vokietijos ir sovietų karui, Kazimierą Bizauską enkavėdistai su didele grupe kalinių iš Kauno vežė gilyn į Rusiją ir pakelyje kažkur už Minsko sušaudė. Vladislovas Mironas per Birželio sukilimą iš kalėjimo buvo išlaisvintas, bet po karo sovietai jį vėl suėmė. Mirė 1953 m. Vladimiro kalėjime. Aleksandras Stulginskis, Donatas Malinauskas ir Pranas Dovydaitis 1941 m. birželio 14 d. su šeimomis buvo ištremti. Donatas Malinauskas su šeima pateko į Altajų. Ten, netoli Bijsko, 1941 m. pabaigoje ar 1942 m. pradžioje mirė nuo bado. Kiti du nuo šeimų buvę atskirti ir įkalinti lageriuose. Pranas Dovydaitis 1942 m. sušaudytas Sverdlovske. Aleksandras Stulginskis lagerį ištvėrė (neretai dirbdavęs agronomu lagerių pagalbiniuose ūkiuose, šiltnamiuose), 1954 m. iš lagerio paleistas, bet ištremtas pas žmoną į Komiją. 1956 m. grįžo į Kauną, dirbo sodininkystės srityje, 1969 m. mirė Kaune. Abiejų banditinių režimų lagerininko dalią patyrė Petras Klimas, žymus Lietuvos diplomatas. Antrasis pasaulinis karas jį užklupo dirbantį ambasadoriumi Paryžiuje. Naciai 1940 m. Lietuvos ambasadą Paryžiuje uždarė ir pastatą atidavė sovietams. 1942 m. naciai ambasadorių suėmė ir metus išlaikė koncentracijos stovykloje, o paskui išsiuntė į Lietuvą. 1944 m. į Vakarus pasitraukti nespėjo, buvo sovietų suimtas ir įgrūstas į lagerį. Iš jo grįžo paliegęs ir 1968 m. mirė Kaune.

Pabaigos žodis

Taigi 1940 m. ir pokarinės Sovietinės okupacijos pasekmėje buvo sunaikinta Lietuvos valstybės nepriklausomybė, paminta lietuvių tautos laisvė  ir sunaikintas trečdalis jos Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarų. Visi to Akto signatarai buvo ryškios asmenybės, žmonės – valstybininkai, lietuvių tautos patriotai.

Vertindami visą lietuvių tautos kelią iki 1918 metų, turime pripažinti, kad svarbiausiuoju veiksniu ateiti į Vasario 16-ąją buvo tautinės sąmonės vystymasis, tautinio atgimimo  sąjūdžio,  kaip pasipriešinimo svetimų valstybių prievartai, svetimai kalbai, svetimai kultūrai, iškilimas.

Šią sėkmę patvirtino ir vėlesni, jau mūsų laikų 1988 -1990 metų Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veiklos rezultatai, kai Nepriklausoma Lietuvos valstybė vėl buvo atkurta jau po 50 sovietinės okupacijos metų. Tiek 1918 metų vasario  16-oji, tiek mūsų pačių išgyventa 1990 metų kovo 11-oji duoda didelė viltį, tikėjimą, kad mes, kol jausimės tvirti kaip tauta, kol savyje išlaikysime tautinį identitetą, savo kalbą, kultūrą, tradicijas, tautinę atmintį, tol visada turėsim realią galimybę išlaikyti, puoselėti, o esant reikalui, ir atkurti Nepriklausomą Lietuvos Valstybę.

(Pabaiga)