Raižytais bokštais nusileidžiu žemyn į bekvapį sniegą
Giliai alsuoju tol kol nepajėgiu skristi ir matyti savęs
Tik kliūvu prisiminimuose ir jungiu juos su ateitimi
Ledinėm voratinklio gijom klijuoju sulaužytus sparnus

Šalti vėjo gūsiukai sekioja praeivius ir apsiveja mano kojas
Rankomis dar pasiekiu akis ir to užtenka gyventi
Aš nieko nepažystu – nei draugų, nei savęs
Ir aš jums priklausau, net jei mindot mano tiesiamas rankas

Žmonės nieko nemato, tik užnugaryje likusias pėdas
Aš prisimenu kaip mane po gabalėlį sunaikinot ir sukūrėt
Kitokią
            nei įstengiu prisimint per visus penkolika smulkių gyvenimų
Laiminga aš ir tokia, tik kartais pasiilgstu saulėlydžių

Užsimerkiu krisdama ant rankų, o tu sakai kaip šlykščiai lyja
Pirmąją rudens dieną pavadinai pavasariu ir nuėjai
Klūpau kartais per ilgai, kartais per skaudžiai
Jei ne rankas, tai bent blakstienas numindai nieko nematydamas

Žiemą užverdu ir tik kvėpavimas mane išduoda
Kai sėdžiu kaip ragana ant nučiužinėto ledo
O mane raižo raižo raižo aprūdijusios pačiūžos
Kai vienintelė svajonė – nusiskandint
                                                     garuojančios kavos puodelyje.