Rudenį Jadziūnė išvažiavo į gimnaziją ir jie ilgam išsiskyrė.  Pirmais, antrais , trečiais metais, kol dar buvo paaugliai, jiems užtekdavo  ir tų trumpų atsitiktinių susitikimų. Žiemą ant ledo, vasarą ant suoliuko prie tvenkinio, o kai Jadziūnė įkopė į šeštą klasę ir jiems jau po septyniolika, tie pasimatymai, susitikimai tapo būtinybe. Laikotarpiai nuo žiemos atostogų iki pavasario bei mokslo metų pabaigos, jiems virto sunkiomis, pinomis ilgesio ir laukimo dienomis, kurias reikėjo ištverti, iškęsti. Nieko nepadarysi... Nei tu jų sutrumpinsi, nei pagreitinsi, nei kaip kitaip priartinsi iki taip trokštamo susitikimo.
Kol Saulius buvo keturiolikos, penkiolikos metų paauglys, jis nedrįsdavo nekviestas eiti pas Jadziūnę į namus. Ilgai jos nematęs, tenkinosi tuo, kad vakarais, atėjęs po jos kambarėlio langu, pasiklausydavo, kaip ji skambina ir tik septyniolikametis, jis jau nieko nebodamas, drąsisi ėmė lankytis Zablockynėje.
Susitikę jie ilgai sėdėdavo kambarėlyje, pasakojosi, kaip buvo sunku nesimačius, dalinosi įspūdžiais, patirtais per tą laiką, kol buvo išsiskyrę. O jeigu ir tylėdavo, tai irgi buvo gerai. Užteko to, kad jie vėl šalia vienas kito ir gali bet kada vienas į kitą pažvelgti ir nusišypsoti...
Kai, prasėdėjęs iki vėlumos, Saulius atsisveikina ir eina į namus, Jadziūnė jį lydi. Parlydėjus beveik iki namų, ji jau nori grįžti, tada Saulius lydi ją atgal. Taip pravaikšto jie dar gerą valandą, kol paskutinį kartą Jadziūnę  atlydėjęs, Saulius dar nenueina, o laukia, iki ji dingsta verandoje ir trinkteli uždaromos durys.
  Jadziūnės motina, matydama tokį jų bendravimą, susirūpino.
- Paskutiniu metu Bausių Saulius kažkodėl labai dažnai pradėjo tave lankyti. Žiūrėk, kad neįsimylėtum... - perspėjo ji dukrą.
- Aš jau įsimylėjau, - juokiasi Jadziūnė, - man atrodo, jis toks puikus vaikinas. Ar mamai jis nepatinka?
- Ham... Litewski...
- Na, koks jis chamas, jis toks gražus. Kokie jo plaukai, kokios akys... Dar aštuoniolikos neturi, o jau toks vyras. Norėčiau su juo susitikinėti, kai jam bus dvidešimt, - ir toliau juokiasi Jadziūnė.
- Kalbi taip, lyg ištikrųjų būtum įsimylėjusi, - nepatenkinta motina, - nekvailiok. Tokiais dalykais nejuokaujama.
- Na, kad ir rimtai. Ko jam trūksta? Jaunuolis, kokių reta kaime. Ir gražus ir protingas, padorus nuoširdus, švelnus, - gynė Saulių Jadziūnė. - O koks darbštus, dirba kartu su tėvu. Taip gražiai jie tvarkosi ūkyje. Pas juos nieko netrūksta...
- O tau ar ko trūksta? Nebent tik protelio, jeigu su tokiais mužikais prasidedi, - kuo toliau, tuo labiau pyko motina. - Negi ten gimnazijoje nesutinki jaunuolių inteligentų? Tu ne tokio tamsuolio verta, tavęs laukia šviesesnė ateitis.
- Kad gimnazijoje vienos merginos... Tiesa, tenka bendraut ir su vienu kitu susilaižiusiu, išsidabinusiu frantu. Koktu žiūrėt...
- Kur tu su tokiu Saulium pasirodysi? Tik apsijuoksi. Jis gi net lenkiškai kalbėt nemoka...
- O aš jo niekam nerodysiu, sau pasilaikysiu, - iš juoko į ginčą perėjo Jadziūnė, - mergaitės iš mūsų klasės, jį pamačiusios, sprogtų iš pavydo.
- Netikiu, kad kalbi rimtai, - pagaliau ranka numojo motina, - bet, jei sumanei mane paerzinti, tai labai negražu iš tavo pusės.
  Ne visai tiesą sakė Jadziūnė motinai. Gimnazijos pasilinksminimuose jai netrūko gerbėjų, tačiau kuris bepakviestų šokti, ji tuoj pat lygindavo jį su Sauliumi.
- Ką ten, nepridėsi... O kad taip vietoj jo būtų Saulius...