1918 metų Vasario 16-osios Akto signatarai

Tiesiogiai Valstybės atkūrimo Akto tekstą rengė Jonas Vileišis, Petras Klimas, Mykolas Biržiška, gal dar Steponas Kairys. Bet daugiausia Dr. Jono Basanavičiaus pastangomis užgesinus partines ir asmenines ambicijas bei Akto tekste pašalinus Lietuvos Tarybos visiško skilimo grėsmę, pritarė visi Lietuvos Tarybos nariai, visi jį pasirašė. Minėtas intelektualų ketvertukas tėra projekto autoriai. Oficialus Valstybės atkūrimo Akto autorius - visa Lietuvos Taryba.

Lietuvos Taryboje, kurią 1917 m. rugsėjo viduryje išrinko lietuvių Vilniaus konferencija, buvo 20 visuomenės veikėjų. Tai įvairios socialinės aplinkos, įvairių pažiūrų ir profesijų žmonės. Ir vis dėlto tai nebuvo atsitiktinis žmonių sambūris. Kas juos siejo?

Pirmiausia visi jie - XIX a. antroje pusėje suklestėjusio lietuvių tautinio Atgimimo veikėjai. Dauguma jų dalyvavo 1905 m. gruodį susirinkusiame Didžiajame Vilniaus Seime, kuriame atvirai buvo svarstoma, kad Lietuvai būtų suteikta autonomija Rusijos imperijos sudėtyje. Tai buvo pirmas žingsnis nepriklausomybės link. Daugelis buvo 1907 m. įkurtos Lietuvių mokslo draugijos, tapusios Mokslų akademijos pirmtake, nariai. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, beveik visi buvo Lietuvių draugijos nukentėjusiesiems nuo karo šelpti nariai, vadovai. Pradėjus steigti lietuviškas mokyklas, dažnas ėmėsi rengti lietuviškus vadovėlius.

Beveik visi signatarai gimė kaime, tik du - miesteliuose: Mykolas Biržiška - Viekšniuose, o Pranas Dovydaitis - Višakio Rūdoje. Įdomi signatarų kilimo geografija. Po tris kilę iš Biržų, Tauragės, Telšių ir Šakių apskričių, po du - iš Marijampolės ir Ukmergės apskričių, po vieną - iš Rokiškio, Trakų, Vilkaviškio apskričių, vienas gimęs Latvijoje. Taigi net 6 signatarai, t. y. trečdalis, kilę iš Užnemunės.

Dauguma būsimų signatarų politinę veiklą pradėjo dar būdami moksleiviai slaptuose lietuvių moksleivių būreliuose ar tiesiog dalyvaudami protesto akcijose, nukreiptose prieš prievartinį lietuvių moksleivių dalyvavimą stačiatikių pamaldose ar vertimą klasėje kalbėti poterius ir kitas maldas rusiškai. Už tokias akcijas iš gimnazijos buvę pašalinti Steponas Kairys, Alfonsas Petrulis, Antanas Smetona. Už lietuvišką veiklą iš gimnazijos buvo pašalintas Mykolas Biržiška. Už tai buvo persekiojamas ir gimnazistas Jonas Vileišis. Daugelis studijuodami Rusijos universitetuose bei institutuose taip pat buvo slaptų lietuviškų ratelių nariai. Kai kurie prisidėjo prie lietuvių politinių partijų kūrimo bei veiklos. Beje, daug kas mokėsi Liepojos ir Mintaujos gimnazijose. Ko gera, visi mokėjo kalbėti ir neblogai rašė lenkiškai.

Iš 20 signatarų 19 buvo baigę aukštuosius mokslus. Tik Saliamonas Banaitis tebuvo baigęs buhalterijos ir komercijos kursus Peterburge. 1926 m., jau turėdamas 60 metų, jis įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultetą, bet studijų nebaigė - 1933 m. mirė. Peterburgo universitetą buvo baigę 5 signatarai, Maskvos - 4, technikos institutus Peterburge - 2, po vieną signatarą aukštąjį išsilavinimą įgijo Austrijoje, Čekijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje. Keturi buvo baigę Peterburgo katalikų dvasinę akademiją.

Įdomiai signatarus galima suskirstyti ir pagal specialybes ar profesijas. Daugiausia buvo teisininkų - net 7 (Stanislovas Narutavičius, Jokūbas Šernas, Pranas Dovydaitis, Mykolas Biržiška, Antanas Smetona, Kazimieras Bizauskas, Jonas Vileišis). Toliau - kunigai. Jų buvę keturi: Vladislovas Mironas, Alfonsas Petrulis, Justinas Staugaitis, Kazimieras Šaulys. Justinas Staugaitis turėjo aukščiausią bažnytinį rangą - 1926 m. tapo Telšių vyskupu ordinaru. Kunigaudamas jis daug kur buvo blaškomas: dirbo vikaru Alytuje, Lodzėje, Varšuvoje, Marijampolėje. 1918 m. važiavo į Miuncheną pas Vatikano nuncijų prašyti, kad popiežius pripažintų Lietuvos nepriklausomybę. Beje, Kauno kunigų seminarijoje studijavo ir Jurgis Šaulys, bet iš jos buvo pašalintas už draudžiamos lietuviškos spaudos platinimą. Paskui baigė Berno universitetą. Jurgis Šaulys buvo pirmasis modernios Lietuvos Valstybės ambasadorius (1918 - 1919 m. buvo pirmuoju pasiuntiniu Vokietijoje). Vėliau buvo pasiuntiniu Šveicarijoje, Italijoje, Vatikane, Vokietijoje, Lenkijoje, nuo 1939 m. rudens iki 1946 m., kai Šveicarijos valdžia uždarė Lietuvos pasiuntinybę - vėl Šveicarijoje. Aleksandras Stulginskis buvo baigęs Kauno kunigų seminariją, bet pasiprašęs atidėti kunigo šventimus. Vėliau išvyko į Austriją, kur studijavo filosofiją, bet baigė agronomijos mokslus. Mokslui dvasinėje seminarijoje buvo rengiamas Jonas Basanavičius. Antanas Smetona buvo įstojęs į Kauno kunigų seminariją, bet po kelių savaičių išstojo.

Labai įdomus kun. Alfonso Petrulio likimas. Jis studijavo Lvovo veterinarijos institute, bet paskui tapo labai išsilavinusiu kunigu. Jis atkakliai kovojo, kad bažnyčiose būtų įvestos lietuviškos pamaldos, todėl bažnytinės vyresnybės buvo nemėgiamas ir dažnai kilnojamas po daugelį parapijų. Dirbo vikaru Joniškyje, Maišiagaloje, Marcinkonyse, net Nalibokuose ir kitur. Tik po 20 kunigystės metų (1911 m.) pagaliau gavo klebono vietą Pivašiūnuose. Čia klebonavo iki 1927 m. Mirė 1928 m. būdamas Musninkų klebonu.

Tarp signatarų buvo du agronomai (Aleksandras Stulginskis ir Donatas Malinauskas), du finansininkai (Jurgis Šaulys ir Jonas Vailokaitis), istorikas (Petras Klimas), medikas (Jonas Basanavičius), ekonomistas (Jonas Smilgevičius) ir inžinierius technologas (Steponas Kairys).

Spalvinga ir turininga Dr. Jono Basanavičiaus biografija. Gimė 1831 m. lapkričio 23 d. Vilkaviškio raj., tuometinėje Naumiesčio apskrityje, Ožkabalių kaime (šiuo metu jo gimtinė gražiai sutvarkyta, įrengtas memorialinis muziejus, prieš 20 metų  pasodintas Tautos atgimimo ąžuolynas).  Baigęs Lukšių pradinę mokyklą, o vėliau Marijampolės gimnaziją, išvyko studijuoti į Maskvos universitetą. Pradžioje studijavo istoriją ir filologiją, vėliau mediciną. Gydytojavo Ožkabaliuose, Vilkaviškyje, Aleksote, o nuo 1880 m. Bulgarijoje. Buvo įgijęs net Bulgarijos pilietybę. 1905 m. nelegaliai grįžo į Vilnių. Čia kartu su kitais sušaukė Lietuvių suvažiavimą, pasirašė memorandumą caro vyriausybei dėl autonomijos suteikimo Lietuvai. Leido „Aušrą“, redagavo „Lietuvių tautą“, rinko tautosaką. Dalyvavo ir ūkinėje veikloje, įsteigė mašinų gamybos akcinę bendrovę „Vilija“, lietuvių ūkininkų bendrovę. Dar septynerius metus dirbo Vilniaus lietuvių gimnazijos gydytoju.  

Iš įdomesnių signatarų minėtinas taip pat ir bajoras Donatas Malinauskas. Jis, Trakų apskrityje valdęs kelis dvarelius, užsienyje baigęs agronomijos mokslus, buvo ypač spalvinga asmenybė. Mėgo palėbauti, bet saikingai. Nemėgo anksti keltis. Dažnai, ypač žiemą, ilgokai gyvendavęs Vilniuje. Jo aplinka buvo gerokai sulenkėjusi, bet jis pats nuo jaunystės linko į lietuvybę. Gerai kalbėjo ir neblogai rašė lietuviškai. 1815 m. subūrė slaptą organizaciją \"12 Vilniaus apaštalų\", kuri reikalavo lietuviškų pamaldų Vilniaus bažnyčiose. 1901 m. pasiekė, kad Vilniaus vyskupas lietuvių sielovados reikalams paskirtų Šv. Mikalojaus bažnyčią. Beje, vienas iš \"Vilniaus apaštalų\" buvo ir signataras Jonas Vileišis. Kai 1920 m. spalio 9 d. Vilnių užėmė gen. L. Želigovskis, D. Malinauskas iš Vilniaus buvo ištremtas į Kauną. Buvo Lietuvos pasiuntiniu Prahoje, Taline, šiek tiek dirbo URM‘e, bet valdiška tarnyba jam nelabai sekėsi.

(Bus daugiau)