– Daugiau nereikia... Astai... – sukaupusi visas jėgas ir iki galo neprarastą sveiką protą, Daiva stipriai atlošė galvą ir pati atšlijo atgal. Sunkiai alsuodama, ji baugščiai įsistebeilijo į žmogų, kuris kėsinosi grąžinti liepsnojančią praeities aistrą. – Nereikia... – tyliai pakartojo mergina. – Aš jaučiu, žinau, – jos balsas virpėjo, trūkčiojo, pamiršo žodžius, – jei būsi bent kiek atkaklesnis, jei paprašysi, pareikalausi – mes mylėsimės... Neslėpsiu, kad praradau galvą. Tačiau kam to reikia? Prašau, Astai, būk geras, nereikia, neprievartauk manęs, man pačiai sutinkant. Prašau... – Daiva maldavo. – Prašau, neversk manęs išduoti... Ši naktis baigsis... Ji jau baigiasi. Tu vėl dingsi, o aš liksiu, su vyru – koks jis bebūtų ir su vaikais, nes aš juos myliu. Atleisk, bet aš noriu ramia sąžine jiems žvelgti į akis ir žinoti, kad visi priekaištai nepagrįsti, neteisėti, žeidžiantys ir ginčijami. Suprask mane, Astai, maldauju., suprask ir nepyk. Mūsų keliai seniai išsiskyrė ir nebeverta aiškintis kas dėl to kaltas. Nebeverta... Atleisk man...
Astas nepyko. Ne. Jis puikiai suprato Daivos būseną, jos jausmus ir tai, kad jis jokiu būdu nesugebės pakeisti jos gyvenimo. Nesugebės ir, Astui darėsi keista ir nebeaišku, ar aplamai, kam nors jo paslaugų reikia? Ne, jis net nesiekė su Daiva permiegoti, net nesvajojo apie tai, tačiau praėjusios meilės artumas, jos kvapai, žodžiai, alsavimas, visai netikėtai sužadino senų seniausiai laike paskendusius jausmus ir vertė bučiuoti, glamonėti, gailėti ir vėl... mylėti. Daiva neatstūmė jo ir Astas suprato, kad šis bučinys tapo pačiu maloniausiu jo gyvenime. Bučinys iš praeities, iš vaikystės, toje pačioje vietoje, ant to pačio suoliuko ir tekant tai pačiai, nepasikeitusiai, tokiai pat ryškiai ir spinduliuojančiai rytmečio saulei – lygiai taip pat kaip tada, prieš daug, daug metų.
– Mums metas eiti, – pratarė Daiva. Ji atsistojo ir tvarkėsi susitaršiusius plaukus. – Jau rytas... Namuose laukia krūva darbų...
Daiva pasilenkė, norėjo pakelti jai nuo pečių nuslydusią Asto striukę ir nustėro. Ant žolės gulėjo iš kišenės iškritęs pistoletas.
– Astai, kam tau jis?
Astas pasilenkė, pakėlė ginklą ir tylėdamas įkišo jį į kišenę.
– Jau seniai pripratau jį nešiotis, – pagaliau ramiai paaiškino jis. – Supranti, kartais ginklas būna reikalingas. – Astas vėl nutilo, bet nusprendęs, kad reikia rimtesnio paaiškinimo, pridūrė: – Savigynai. Tu pati sakei, kad aš gyvenu visai kitaip negu tu, negu kiti žmonės. Manajame gyvenime jis būtinas, nes jame veikia daugybė išlikimą reglamentuojančių dėsnių, apie kuriuos tu, mažyte, net nesapnuoji. O vienas iš svarbiausių yra šis: arba tu, arba tave... Supranti, to slidaus vidurėlio nėra, kuriuo galima pračiuožti nesusižeidus ir net nesusipurvinus rankų. Tokie kaip aš pasakomis netiki ir supranta tik du egzistavimo būdus: gyvenimą ir mirtį.
                      Astas matė, kad Daiva nesupranta apie ką jis kalba. Ji stovėjo priešais – tokia pat kaip anksčiau ir kitokia, pakeista laiko ir žmonių – tylėjo ir pati nesuprato ko bijojo.
– Ką ruošiesi daryti toliau? – Pagaliau Daiva vis tik išdrįso nutraukti tylą ir sužadinta keistų Asto pasiaiškinimų, uždavė tą patį klausimą, į kurį neseniai nesulaukė atsakymo.
Astas trūktelėjo pečiais, paėmė merginą už rankos ir raminančiai pratarė:
– Aš vėl dingsiu... Nebijok, tavojo gyvenimo nesudrumsiu.
– Nesudrumsi?! – Daivos veidu nuslinko nuostaba. – Tu jau sudrumstei jį. Nukritai kaip iš dangaus ir priminei tai, kas seniai praėjo. Nebegalvojau, kad praeitis kada nors sugrįš, o tu grąžinai ją ir dar taip aiškiai, taip ryškiai, taip nepaneigiamai.
– Bet nejaugi tu gailiesi dėl šito? – Astas vėl apkabino ir priglaudė Daivą prie savęs. – Nejaugi šie prisiminimai tau nemalonūs?
Mergina tylėjo. Ir vėl jai buvo gera, ir vėl ramu, vėl grįžo visa kas seniai praėjo, bet Daiva kratėsi ir jokiu būdu nepriėmė to, ką netikėtai bloškė jai likimas.
– Astai, man labai malonu... Bet... Bet eime... Metas... Taip bus geriau – abiem. – Jos trūkčiojantis šnabždesys vos girdėjosi ir išdavė baimę neatsispirti praėjusios meilės kerams, pasiduoti, ir išduoti visus, tame tarpe net save.
– Tu nori eiti? – Astas vertė Daivą ištarti žodžius, kurių pats nenorėjo išgirsti.
– Ne...
– Tuomet kodėl?.. Kodėl mes turim eiti? Kodėl nenori pratęsti mūsų nuostabios nakties? Kodėl krataisi savo jausmų?
– Astai, jau rytas. Stebuklai vyksta vidunaktį, o jis seniai praėjo. Pasakų naktis baigėsi, Astai. Patekėjus saulei viskas stojasi į savo vietas ir gražuolė vėl virsta Pelene.
„Kokia laiminga įsimylėjėlių porelė“, – pamatęs juos, būtų pagalvojęs ankstyvas praeivis.
Jie stovėjo apsikabinę, paklydę jausmuose, verčiami skirtis, bet nenorį prarasti. Deja, šito reikalavo kažkas, kas stovėjo aukščiau už jų jausmus; šito reikalavo sveikas protas ir sąžinė. Astas pasilenkė ir dar kartą išbučiavo nežinia iš kur atskriejusio vėjelio sušiauštus Daivos plaukus, tačiau naujų jausmų antplūdžiui mergina nebepasidavė. Ji lengvai, atsargiai, į neigiamą judesį sudėjusi visą savo švelnumą, atstūmė Astą ir ryžtingai paėmusi jį už rankos, timptelėjo paskui save. Nebe pirmą kartą Daiva pakartojo:
– Eime, mums tikrai metas. Ačiū tau... Tu sugebėjai mane paversti princese – bent vienai nakčiai. – Merginos lūpos liūdnai šypsojosi. – Ačiū...

Vacys stovėjo kieme, prie šulinio. Jis pakėlė galvą, nužvelgė tuščiu, nieko nesakančiu žvilgsniu ką tik grįžusią žmoną, po to šalia jos stovintį Astą ir nusisukęs nuo jų, įsistebeilijo į kyšančią iš už aukštų kaimyninės sodybos medžių tolimą, nepasiekiamą dangaus mėlynę,. Tarytum bijodamas išgąsdinti, Astas atsargiai nugaubė nuo Daivos pečių savo striukę ir persimetė ją per petį. Kieme jie stovėjo trise: žmona, vyras ir dar kažkas – meilužis, kavalierius, draugas... Kas? O gal jau visiškai niekas, tik tuštuma, sapnas, svaja. Niekas...
– Ką gi, eisiu, – supratęs ir jau seniai susitaikęs su mintimi, kad šiuose namuose prarado viską, pagaliau Astas nutraukė tylą.
Tarytum jai būtų visiškai tas pats, Daiva bereikšmiai linktelėjo galva.
Astas pasisuko ir norėjo išeiti, tačiau žengęs pora žingsnių stabtelėjo, vėl atsigręžė ir pratarė, dabar jau Vaciui:
– Turi nuostabią žmoną. Gali būti ramus – šiąnakt tarp mūsų nieko neįvyko. Ji išliko ištikima tau. Didžiuokis...
Vacys taip ir nepažvelgė į Astą. Tarytum neišgirdęs svečio žodžių, jis pakėlė nuo žemės kibirą su vandeniu ir norėjo nueiti, tačiau jį pasivijo nauja Asto frazė, šįsyk įgavusi visiškai priešingą reikšmę:
– Tačiau jei dar sykį bent piršteliu paliesi Daivą, kaltink save! Užmušiu...
Vacys stabtelėjo kiemo vidury, lėtai pastatė ant žemės kibirą ir grįžtelėjo į savo priešininką. Suraukti šeimininko antakiai bylojo apie didžiulę neapykantą šiam žmogui ir tik bejėgiškumas neleido imtis kokių nors veiksmų. Neprataręs nė žodžio, jis nusispjovė ir po akimirkos, visai pamiršęs apie kibirą, dingo už pravirų tvarto durų.
Nesugebėjęs išeiti iškart, Astas grįžo prie Daivos kuri tebestovėjo kiemo vidury keistai sunykusi, nuliūdusi ir beviltiškai nuleidusi rankas.
– Lik sveika, mano meile, – pratarė jis. – Lik sveika, mano praeities laime. Pamiršk mane, pamiršk šios nakties sapną. Suprask, tai nebuvo netiesa. Lik sveika, Daiva...
Linktelėjęs Astas pabučiavo nespėjusią nė žodžio ištarti Daivą į lūpas, po to staiga apsigręžė ir lėtai nuėjo kiemo vartelių link.
– Astai, tu nebeateisi?! – jam įkandin šūktelėjo Daiva, visai nežinodama kokį atsakymą norėtų išgirsti. Mintys baisiausiai pynėsi, draikėsi ir prieštaravo viena kitai.
Ir vėl Astas stabtelėjo. Lyg kažką pamiršęs, jis dar sykį sugrįžo ir ištraukęs iš kišenės šūsnį pinigų, įspraudė juos Daivai į rankas.
– Paimk, tau pravers, – pasakė Astas, stengdamasis paaiškinti savo veiksmus. – Paimk. Aš išeinu. Ar dar pasimatysim? Vargu... Manau, kad išeinu visam laikui...
Tarytum bijodamas likti, Astas staiga apsigręžė ir palikęs praeities merginą sutrikusią, pasimetusią, su pinigais rankose, sparčiu žingsniu nuskubėjo vartelių link. Daiva norėjo pasivyti Astą, norėjo grąžinti pinigus, norėjo išbučiuoti jį – paskutinįsyk, atsisveikinant, bet ir vėl, kaip daugelį metų atgal, kada lijo lietus ir pūtė žvarbus vėjas, nebegalėjo pajudėti iš vietos. Ji kvailai įsistebeilijo į pinigus, kilstelėjusi paraudusias akis, žvilgsniu nusekė Astui įkandin, kol pagaliau giliai atsidususi teištarė:
– O, Dieve... – Grįžusios iš praeities, Daivos veidu vėl ritosi didelės, sūrios kartėlio, liūdesio bei nevilties ašaros. – Dieve, kodėl tu toks negailestingas?.. Kodėl?..
Praeitis dar kartą pasitraukė, išnyko, dingo už vartelių, pasuko už kampo, pasislėpė už gyvatvore apaugusios tvoros, – kartu su tuo, kuris audringai ją grąžino, atnešė ir sviedė jai po kojom. Kam? Kad sužeistų širdį? Kad jam pačiam šie seni prisiminimai suteiktų malonumą? O gal, kad grįžęs į praeitį, praleistų meilės naktį? Kam?.. Ne! Astas tenorėjo išvysti ją – tą nepaprastą mergiūkštę, kuri pavergė jo širdį ir kurią jis, turbūt, mylėjo. Jam pakako išvysti Daivą, truputėlį su ja pabūti, pabendrauti ir vėl palikti, nes to reikalavo gyvenimas, nes to troško lemtis. Likimas nejuokavo. Jis žiauriai žaidė ir neleidęs pamiršti, žeidžiančiai kvatodamasis, nesuteikė galimybės grįžti, kad pradėti viską iš naujo. Rūmams tapus griuvėsiais, ant akmenų krūvos vėl išauga lūšna. O žmonės? Ar jiems lemta grįžti?
„Nejaugi jis tebemyli mane? – braukdama ašaras, nežinia kam viltis puoselėjo Daiva. Neužduoti klausimai sklaidėsi juoda skraiste apsisiautusioje bekraštėje erdvėje. Ji išleido iš rankų pinigus ir šie išsilakstė aplinkui, krito, klojosi ant rytine rasa pasidabinusios žolės. – Jis... O aš? Ar aš jo nebemyliu? Ar aplamai mes mylėjome viens kitą? – Joje kovojo prieštaringi jausmai. – Mylėjome?.. O, taip, tikriausiai!..“
– Taip, mylėjau, – sušnabždėjo Daiva. – Aš mylėjau, o jis... – O jis šito šnibždesio nebegirdėjo.
Ji pajuto kaip priėjo Vacys, apglėbė jos pečius ir priglaudė prie savęs.
„Nebepamenu kada paskutinįsyk jis buvo mane apkabinęs, – pagalvojo Daiva. – Kada?.. O gal niekada?..“
– Neverk. – Raminantys vyro žodžiai privertė krūptelti ir pakeitė mintis. – Neverk, aišku, jei gali... Pamiršk jį ir mes vėl būsime drauge. Daiva, su juo tau nepakeliui. Šiąnakt daug ką supratau... Noriu, kad ir tu suprastum...
Vacys švelniai šluostė žmonos skruostais riedančias ašaras. Pasilenkęs prie jos kojų, tarytum pasiruošęs jas išbučiuoti, jis ėmė rinkti po šlapią žolę išsilaksčiusius pinigus. Nejaugi net dabar šiam žmogui turtai išliko svarbesni už žmoną? Nejaugi?.. Staiga Vacys atsitiesė, klausiamai įsistebeilijo į žmoną ir nepatikliai paklausė:
– Už ką jis tau užmokėjo? Už ką, jei jūs tikrai nepermiegojot?.. Tu nemeluoji?..
Daiva giliai atsiduso, užsidengusi delnais veidą, patrynė nuo ašarų perštinčias akis ir staiga įgavusi jai nebūdingą ryžtą, su didžiuliu kartėliu tėškė:
– Tu kvailys, Vacy, tikras kvailys... Tu nieko nesupratai... Tu aklas kaip kurmis. Nusiramink, jis išėjo, o aš likau su tavim... Likau... Galbūt ir aš pusprotė...
Staiga apsisukusi ji stipriai krestelėjo galva ir neskubėdama, keistai linguodama į šonus nuėjo kiemu. Prieangyje pasirodė ką tik atsibudęs mažasis Andrius.
– Mama, mama, kur tu buvai? – Suskambo plonas vaiko balselis. – Mama, o kur mūsų svečias?
– Jis išėjo, – abejingai atsakė Daiva. – Išėjo ir nebegrįš...