Raudonas Juozukas tekinas leidosi kaimo gatve. Mėšlini kaliošai lengvai kaukšėjo vasaros smarvės prisigėrusiu asfaltu, o senio snukis, rodos, pamatė patį velnią. O gal didelę sąskaitą už elektrą.

– Raudonas Juozuk! – riktelėjo Simonas Smetona, pašokęs nuo parduotuvės laiptų, – kur smauki? Pala, alaus. Echef. Alaus!!!
– Aik šikt, – stabtelėjo tas, – Kačkutė atsiveja. Tuoj apsuksiu lanką pro Mikėno ganyklą.
– Kur ta Kačkutė? Nematau aš jos, – Simono Smetonos ranka linki nuo pilno bokalo.
– Ut! Ut… Atlekia.

Už bažnyčios tvoros pasirodė nelygu veršinga karvė su dviem kojom ir į fermos stulpą nulaužytais ragais. Raudonas Juozukas pasileido už parduotuvės kampo ir nuskuodė link Mikėno gamyklų, lyg tikėdamasis, kad Kačkutė prasmegs kurmiarausiuose. Ta kirto kampą pro pienines ir jau buvo įkandin Juozukui. Tas vis žvalgėsi už nugaros. Galop čiupo prie jaučio paliktą kibirą ir sviedė link Kačkutės. Tai kibiras tik pakasė kaktą, o Raudonas Juozukas tam atidavė visą pensijinę sveikatą.
– Vobla, – sumurmėjo ir sudribo ant nuėstos žolės.

– Juozuk, – Kačkutės veidelis priartėjo prie senuko, – kodėl bėgi, vyreli mano?
– Ko tau iš manys? – sumurmėjo nepakeldamas galvos, – durna boba.
– Juozuk, kada ženysimės? – plonino balselį storoji.
– Ot, sutrauka! Nesiženysiu už tavys. Aik namo. Duok ramybį. Per tavy ni alaus su Siomka negalem atsigert. Aik, sakau.
– Juozuk, bet gi žadėjai... – Kačkutės akys žiūrėjo tokiu pat nieko nesuvokiančiu žvilgsniu, – sakei kad aš galiu melžt tavo karves. Nu, o tu mane pamyluotum.
– Nieks taip nesakė, – Raudonas Juozukas jau kėlėsi bėgimui link Rasinsko kvietrugių, – išvis nusipezi. Von.

Ir pasileido.

Pavakary Raudonas Juozukas pakampėm nutipeno link komercinės krautuvės. Ten alus po 80 centų.

– O! Juozuk, kur tava naujoji boba? – Simonas Smetonas vapėjo pro snarglėtus ūsus.
– Da vienas! Aš tą durnę Stakėno išrugų bačkoj išmaudysiu, – porino Raudonas Jozukas, traukdamas Smetoną iš po stalo, visą dieną sekiojo, kaip Bodnar, alaus negaudamas. Čiūt spėjau paršus paliuobt.
– Nu, davai, alaus, Juozuk. A kur daba Kačkutė pasidėjo?
– Karjieran išėjo. Sako ainu nusipraust prieš vestuves.

Simonas Smetona springo juokais. Tuo tarpu Raudonas Juozukas išmaukė likusį žvengalo alų.

Kačkutė nuslinko prie smėlio karjiero, kuris jau virto ežerų-pelke. Norint patekti į tikrą vandenį, turi įveikti penkiolikos metrų nendrių ruožą. Vietiniai berniokai jau pritaikė jį savo reikmėms – prarovė taką nendrėse. Kačkutė, kad ir kokia plati bebūtų, tiko siauram takui. Ta krenkštimą primenančiu žvengimu prisiartino prie tako. Vandeny jau turškėsi komanda berniokų. Turbūt švarinosi baigę mint šieną ant Mačiukienės prėslo. Kačkutė mėgsta stiprius ir judrius berniokus. Bus smagu, – šmėsteli plonu lašinuku dengtoj kaktoj. Kaimo jaunoji nusimeta prasmirdusius drabužius, papurto iki bambos nukarusias krūtis ir lėtu žingsniu rioglina nendrių taku. Berniokų krykštavimas ūmai nutyla. Pastarieji pastebi artėjančią Kačkutę. Artėjantį nuogą, ryškiai svorio pertekusį kūną. Jop tvai mat! – rikteli vienas. Kačkutė išsiriečia ir susikiša ranką tarp dviejų leškų, primenančių ką tik gimusius veršiukus. Pasitenkinimu dvelkiantis damos šnypštimas užtildo pelkės varles, o berniokų veiduose pasirodo pirmieji panikos pažymiai. Takas per siauras, kitas karjiero krantas toli. Plaukiam blet, – šūkteli drąsiausias ir visa kompanija apsuka savo pelekus į kitą pelkės galą. Kačkutė dar bando suvilioti juos savo krūtine, kuria pamaitintum pusę fermos veršių, bet berniokai jau įpusėję savo planą.

– Nu, debilai! Žuvį baidot! – pasileido staugt Vincas, pamatęs artėjančius berniokus.
– Kačkutė, – maskatuodamas rankomis rinktelėjo Mažionio sūnus.
– Kačkutė? Kur? Vėl atsigrūs iki či. Žuvim galvas nukanda, – sumišo Juozukas.
– Vyniok meškeres, Juozai, – čiuju atvarys, – numykė berniokai, nusirankioję nendres nuo pridususių kūnų.
– I vė karosų nebus, – nunarino galvą Juozukas.

Kačkutė jau rioglino į krantą. Jaunosios suknelę siūs.