Plonytis teptukas švelniai lietė erdvę, palikdamas nedidelius melsvus lašelius. Jie pamažu jungėsi į grupeles, ir štai pamačiau saulės nutviekstą šlaitą, nusėtą gausybe žydrų žibuoklių. Vienos jų kėlė galveles iš po paskutinio sniego lopinėlių, kitos džiaugsmingai mėgavosi savo žalių ir pernykščių rudų lapų draugija. „Taigi, šito man iš tiesų trūksta“,– pagalvojau.– „Pavasaris, o šiose platumose žibuoklės nežydi... Ir jų niekaip neatstoja aristokratiškosios magnolijos ar sakūros...“
Atsipalaidavusi tol mėgavausi vaizdu, kol pasijutau vaikštanti miške ir gerianti pavasarinių kvapų persmelktą orą. Po kojomis šiugždėjo miško kilimas, gaivus vėjelis glostė plaukus, tik paukščių balsų kakofonijoje ryškėjo įkyrus stakato. Galų gale ausis atpažino kambary tiksintį laikrodį. „Baigiau, rodos“,– pamažu pramerkiau akis ir pasirąžiau.
Kitą rytą eidama gatve į kontorą eilinį kartą pasisveikinau su gatvės muzikantu, jau ne vienerius metus toje pačioje vietoje grojančiu tą pačią melodiją. „Bonne journée, Madame“,– jis ištiesė ranką, kurioje mėlynomis ašaromis verkė suskintų žibuoklių puokštelė.– „Spécialement pour vous, Madame.”
„Merci,”– pinigėlis skambtelėjo į krūvelę kitų muzikanto kepurėje. „Reiktų savaitgalį pasivaikščioti po miškelį...“– nusišypsojau mintyse.