I

Už lango audra
Bethoveno Devintąją groja,
Gaudžia vėjo vargonai, dejuoja.
Laukė mano širdis
Šį vakarą niūrų
Tos audros siautulingos.
Jos aukščiausioj gaidoj
Sielos aidą girdžiu...
Tik nerimki, meldžiu -
Aš ramybę audroje jaučiu...

II

Kasdieną laukiu vakaro -
Visas mintis prie stalo sodinu
Ir prašau, kad savo žodį tartų,
Mane paguostų, truputį pabartų.
Bet jos, išdykėlės, neklusnios,
Pabėga nuo manęs kvatodamos:
Labos nakties, ligi rytojaus...

III

Pabundu gilią naktį
Pažadintas tylos -
Pulsuojąs laikrodis,
Dirbtinė mėnesiena
Ramybę dalosi perpus.
Verčiu negirdimus minčių lapus,
Pailstu ir grįžtu
Atgal į naktį.

IV

Ateina rytas.
Bunda mintys -
Mieguistos, nebe tos,
Kurios žėrėjo vakaro varsom.
Jos ramios,
Be audros sparnų
Atėjusios dienos ritmu alsuoja.
O laikas nei palaukia,
Nei sustoja -
Į dieną atveriu duris.

V

Stuksena širdis radiogramą SOS -
Gelbėkit, gelbėkit sielą!
Raktas minčių nesustos,
Skelbdamas viltį ir gėlą.

Kas tie radarai, kur gaudo
Virpesius, skausmą širdies -
Skęstantis ieško ir šiaudo,
Siela - laimingos baigties.

Plaukęs į tolimą salą -
Gal Eldorado šalin?..
Pamečiau švyturį kelio,
Vedančio saulės šalin.

Siųski pavojaus signalą, širdie,
Žodį ir mintį išgelbėt panūdus.
Siela mana, kapitone, dar šiandien
Mes išplaukiam į savo bermudus.

VI

Vėl nerimas ateina vagimi.
Naktyje krato mintį. Gal suras
Užkeiktą turtą - man jo neatkast -
Geriau jo niekas neatkas.

Vėl dienos bando valandom -
Po raidę renka sunkią bylą.
Ateina virpuliu, ligom,
Ir pamatai, kaip aižėja ir skyla

Pasaulis tavo karštas ir trapus,
Kai nėra atramos vėjuotai tavo dienai.
Ar padalinti veriančias šukes perpus,
Ar melstis lyg nebyliai sienai?..

Kuriuo taku jis pas mane atėjo
Tas nerimas, iškratęs kišenes,
Aš nežinau, ko jis naktyje norėjo
Ir ką išsinešė jis iš manęs...