Pirmasis pasaulinis karas ir naujos aplinkybės

1914 m. rugpjūčio 1 d. prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas politinius Lietuvos įvykius smarkiai keičia. Jeigu 1905-1914 metų laikotarpį galėjome laikyti kaip paruošiamojo darbo tarpsnį kovoje dėl lietuvių tautos teisių į politinę ir kultūrinę veiklą, tai Pirmasis pasaulinis karas sudarė nelauktų galimybių politikams rūpintis, kaip atsteigti Lietuvos valstybę, gauti teisę patiems nustatyti savo politinę ateitį.

Lietuvoje 1915 metais įsigali vokiečių valdžia. Rusijoje atsiduria apie 300 tūkst. Lietuvių pabėgėlių, jiems šelpti kuriamos atskiros lietuvių organizacijos, kurios kartu bando spręsti ir Lietuvos ateities klausimus. Taip 1917 m. Petrograde  sudaroma Lietuvių tautos taryba, o tų pačių metų gegužės 27-birželio 3 dienomis Petrograde įvyksta visos Rusijos lietuvių Seimas. Šiame Seime lietuviai suskyla į kairiuosius ir dešiniuosius, netgi priimamos dvi savarankiškos rezoliucijos. Kairieji Lietuvos ateitį mato Rusijos sudėtyje, turinčią plačią autonomiją, o dešinieji – atskirą nuo Rusijos valstybę.

Labai aiškų apsisprendimą dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo lietuviai išreiškė  1916 m. Lozanoje vykstančioje Pavergtųjų tautų konferencijoje.  

Vokiečių valdžiai leidus, 1917 m. rugsėjo 18 - 22 d. Vilniuje įvyksta Vilniaus konferencija, kurioje dalyvauja 214 atstovų. Konferencijos dalyviai priėmė nutarimą dėl Lietuvos ateities ir iš 20 asmenų išrinko Lietuvos Tarybą.  Išrinktam Prezidiumui vadovavo pirmininkas Antanas Smetona. Viename iš priimtų nutarimų punktų buvo skelbiamas nepriklausomos valstybės, besitvarkančios demokratiniais principais siekis, antrajame – numatyti sąjunginiai santykiai su Vokietija. Nors vėliau lietuviai bandė išsikovoti didesnes teises ir siekti Lietuvos nepriklausomybės, tačiau vokiečiai su tuo nesutiko. Ir tik tų pačių metų gruodžio 1d. Vokietija leido skelbti nepriklausomybę nuo kitų šalių, tačiau su aiškiu priklausymu Vokietijai.

Pagal tokį leidimą 1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Taryba, pritariant 15 narių, priima dviejų dalių pareiškimą dėl Lietuvos valstybės atkūrimo. Vėliau, antroji dalis, įteisinusi Lietuvos sąjunginius ryšius su Vokietija, kitų Tarybos narių buvo smarkiai kritikuojama ir dėl to iš Tarybos išstoja Steponas Kairys, Stanislovas Narutavčius, Jonas Vileišis, Mykolas Biržiška. Tik vėliau, išstojusiems nariams vėl grįžus į Tarybą ir balsavimui parengus Aktą be antrosios dalies, t.y. be įsipareigojimų Vokietijai, buvo galima atlikti lemiamą sprendimą.

Lietuvos Nepriklausomybės Akto priėmimas ir jo įgyvendinimas

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba istorinėje sostinėje Vilniuje, Didžiojoje gatvėje Nr. 30 (dabar Pilies g. Nr. 26) 12 val. 30 min. vienbalsiai priėmė nutarimą dėl Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo ir jį pasirašo.
Nutarimą abėcėlės tvarka pasirašo:
• Dr. Jonas Basanavičius
• Kazimieras Bizauskas
• Mykolas Biržiška
• Saliamonas Banaitis
• Pranas Dovydaitis
• Steponas Kairys
• Petras Klimas
• Donatas Malinauskas
• Vladas Mironas
• Stanislovas Narutavičius
• Alfonsas Petrulis
• Dr. Jurgis Šaulys
• Kazimieras Šaulys
• Jokūbas Šernas
• Aleksandras Stulginskis
• Antanas Smetona
• Jonas Smilgevičius
• Justinas Staugaitis
• Jonas Vailokaitis
• Jonas Vileišis

Nutarimas paskelbiamas 1918 m. vasario 19 d. laikraštyje ,,Lietuvos aidas“.
Dokumente buvo skelbiama, kad
,,Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamos pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo m. 18-23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis“.

1918 m. kovo 23 d. Vokietija, imperatoriaus Vilhelmo II-ojo aktu pripažįsta Lietuvos valstybę, tačiau įvairiais pavaldumo ryšiais susaistytą su Vokietija. Remdamasi tuo jau teisiniu aktu, Lietuvos Taryba 1918 m. liepos 11 d. pasiskelbia Lietuvos Valstybės Taryba, o tų pačių metų lapkričio 11 d. Lietuvos Valstybės tarybos Prezidiumas, remdamasis Laikinosios Konstitucijos nuostatomis, patvirtino pirmąją laikinąją, Augustino Voldemaro vadovaujamą šešių ministerių Lietuvos Vyriausybę. Ir galima laikyti, kad nuo to laiko Lietuva vykdė visas vidaus ir užsienio funkcijas, kaip pilnai savarankiška, nepriklausoma valstybė.

Lietuvos valstybės gyvavimas po 1918 metų nebuvo nei lengvas, nei sklandus. Kovos su atsitraukiančiais vokiečių daliniais – bermontininkais, rusų bolševikais, Lenkijos Vilniaus krašto aneksija, visa tai gulė ant jaunos valstybės pečių, kuriai reikėjo kurti savą kariuomenę, valdininkiją, šviesuomenę, vykdyti žemės ir viso ūkio reformas, įsikovoti nelengvą tarptautinį pripažinimą.

Tik 1919 m. rugpjūčio 25 d. visi Raudonosios armijos kariai buvo išvaryti iš Lietuvos teritorijos, o vokiečių daliniai priversti apleisti Lietuvą tų pačių metų gruodžio mėnesį. Tačiau dar ir po to Lietuvos pripažinimas de jure  nusitęsė iki 1922 m. pabaigos, nors Tautų Sąjunga į savo gretas Lietuvą priėmė dar 1921 m. rugsėjo mėn.

Ekonominės krizės ir stalinizmo bei fašizmo draskomoje Europoje nei viena valstybė, tauta ir net žmogus negalėjo būti saugus, garantuotas savo ateitimi. Tos juodosios lemties neišvengė ir Lietuva. Įmaišyta į jau sovietinės Rusijos imperijos, pavadintos Sovietų Sąjungą ir fašistinės Vokietijos pasidalijamų žemių zoną, 1940 m. okupuojama, patiria II-ojo pasaulinio karo žaizdas, žydų tautinės mažumos žudynes, genocidui prilygstančius pokarinius trėmimus, kultūros, istorinės ir tautinės savasties naikinimą, ekonomikos pajungimą Rusijos interesams.

Lietuvos Nepriklausomybės 1918 m. vasario 16 d. atstatymas yra toks kertinis ir toks svarbus, kad be jo tikriausiai niekada jau nebūtume atkūrę savo valstybės, galbūt būtume neišsaugoję ir savo kalbos, kultūros, tautinio identiteto.

(Bus daugiau)