Laivo kontūras baltavo kažkur ties jūros ir dangaus riba, palengva tirpdamas balkšvame oro karštyje. Žuvėdra suklykė ir smigo į bangas. Keletą akimirkų tikėjausi pamatyti jos grobį, tačiau krūptelėjau, išgirdęs mane šaukiant vardu ir atsisukau. Tiesą sakant, nepamačiau nieko, kas būtų galėjęs šaukti. Nedidelėse gelsvo smėlio kopose vėjas draikė žalias gijas. Siauras medinis takelis lyg plaukų skyrimas bėgo apvalaina kalvele. Ir iš tiesų žolė sviro nuo tako į priešingas puses. „Lyg ir neturėtų taip būti... Vėjas iš dešinės, turėtų svirti kairėn...“– pamažu link gerklės kilo nerimas. Nevalingai ėmiau ieškoti, kas galėtų būti akys, nosis, burna...
– Veltui stengiesi, – išgirdau. – Aš sukurtas ne pagal jūsų, o pagal mūsų dievo atvaizdą, – pasigirdo kikenimas.
– Kažkuo mūsų dievai turėjo būt panašūs, kad jau susišnekame, – man norėjosi bėgti, o aš kažkodėl stovėjau kaip įbestas ir dar diskutavau!
– Aha, plaukais!! – dabar jau kvatojo to kito dievo tvarinys. – Ir humoro jausmu. Šitas tai jau bendras visiems dievams!..