Tikėti savo valstybe

Lietuvos didžiųjų švenčių išvakarėse prieš akis praplaukia vos ne visa valstybės istorija. Ir gal net ne istorija, o tik jos kontūrai, vieniems ryškesni ir tikresni, kitiems gi tik atskiros, labai savitos vizijos. Ir gerai, kai vieni ir antri suranda nors lašelį tiesos, mažus atsakymus į amžinus klausimus: iš kur atėjome ir kur einame? Svarbiausia – visą laiką matyti save kelyje, valstybingumo kelyje.

Nuo šiandienos ir 1918 metų vasario 16-ąją skiria ištisi 92-eji metai. Ir vis tik mūsų tautos, valstybės istorijoje tai tokia svarbi aukštuma, kad nuo jos galima žvelgti į gilią praeitį bei būti tikru, kad ir toli ateityje šią ryškiausią Lietuvos istorijos aukštumą matysime, ja gėrėsimės ir džiaugsimės.

Menkai išprusęs, arba savo istorijos negerbiantis žmogus kartais pasamprotauja:
- Na ir kas ta Vasario 16-oji, tada priimtas kažkoks Nutarimas ir jo signatarai? Suėjo Vilniuje į vieną vietą 20 žmonių, paposėdžiavo, pasiginčijo ir pasirašė popieriuje po parengtu tekstu, kurio jau dabar niekur neranda. Gi ne akmenis skaldė ar kelmus rovė.

Į tokius pasakymus galima būtų nekreipti ir dėmesio, argi mažai dvasiškai skurdžių, piktavalių žmonių esama, bet kai tai dažnai kartojama, jau tenka pripažinti – vai, kiek daug rūdžių mūsų valstybės pamatinius akmenis norėtų graužti, kiek daug nemąstančių, savęs ir savo istorijos negerbiančių žmonių tautoje turime. Tad pati didžiausia klaida, tiesiog nepataisoma nelaimė, būtų ir mums patiems pasiduoti tai tamsiai, gaivališkai užsimiršimo bangai ir viską palikti tik istorikams, jų teismui. Vasario 16-oji - taip stipru, kad mes būtinai turime rasti laiko pabūti gyvoje istorijoje, pasistengti ją pažinti ir joje rasti sau reikalingus, teisingus atsakymus, kurie suteiktų jėgų ir tikėjimo ateitimi, darbais, savo žmonėmis ir savo valstybe.

Manau, kad galėtume sakyti, jog turime viską, jei turime pasitikėjimą savimi, tikėjimą tauta, valstybe. Kai galutinai bus prarastas tikėjimas savo valstybe, bus prarasta ir pati valstybė. Faktinį valstybingumą tam tikrais laikotarpiais galima prarasti, bet kol tautoje bus išlikęs tikėjimas, tole bus likusi ir valstybės gyvastis.  

Tad kaip ir kodėl mes ėjome į 1918 metų vasario 16-ąją, kuo ši data, tą dieną priimtas dokumentas, jį pasirašę žmonės buvo, yra ir bus lietuvių tautai, Lietuvai  ir visiems joje gyvenantiems žmonėms svarbūs? Daugelį datų ir į įvykių net po kelių šimtų metų mums skaudu prisiminti, sunku suprasti, kodėl būtent taip nesėkmingai mūsų valstybei jie susiklostė. Jau 2009 metais šventėme Lietuvos vardo 1000 metų paminėjimą, tačiau tikrąjį valstybingumą ne visada turėjome, netgi priešingai, taip dažnai ir ilgai neturėdavome.

Prieš keletą šimtmečių

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Lenkijos Karalystė 1569 m. liepos 1d.  Liublino sutartimi sudarė vieną Lenkijos ir Lietuvos Valstybę, tačiau ji per visus savo 226 gyvavimo metus visą laiką silpo ir patyrusi net tris padalijimus, 1795 m. lapkričio 25 d. po III-iojo padalijimo buvo išbraukta ir Europos valstybių sąrašo, o jos teritoriją 1797 m. sausio 15 d. pasidalijo Rusijos, Prūsijos ir Austrijos imperijos. Tad Lietuva beveik 120 metų, su nedideliu vienerių metų Napoleono žygio 1812 m. į Rusiją laikotarpiu, buvo visiškoje Rusijos imperijos priklausomybėje. 1914 m. rugpjūčio 1 d. prasidėjęs I-asis Pasaulinis karas Lietuvą padarė Rusijos ir Prūsijos karo teritorija. Nauja situacija  ir santvarkos keitimasis pačioje Rusijoje sudarė palankią istorinę aplinkybę, kai Lietuvos statusas galėjo vėl keistis.

Tai tolimi laikai ir gal nevertėtų gaišti laiko samprotaujant, kodėl Lenkijos ir Lietuvos valstybė – Respublika neišsilaikė. Tačiau visais laikais svarbiausiąja priežastimi buvo lenkų noras vyrauti, ignoruojant lietuvių tautinius interesus, o taip pat ir vidiniai nesutarimai pačioje Lietuvoje. Lenkų bajorija stengėsi sulenkinti visą Respublika, visais būdais valstybės valdyme menkinti lietuvių didikų įtaką. Suprantama, svarbiausias valstybės galias skiriant vidaus nesutarimams, užsienio politikai, valstybės gynybai nelieka nei laiko, nei jėgų. Istorija gera mokytoja, tik politikai prasti mokiniais, tad mūsų nelaimei tos pamokos nuolat kartojamos ir kartojamos.

Taigi iki 1918 metų buvo gana ilgas, sunkus ir skaudus pavergtos Lietuvos gyvavimo laikotarpis, kuriame gimė ir užaugo ne vienas lietuvių tautos patriotas, kilo ir pačiu žiauriausiu būdu buvo užslopintas ne vienas pasipriešinimas, sukilimas. Ėjimas iki 1918 m. vasario 16 d. buvo paženklintas ne vieno lietuvio suėmimu, kalėjimu, katorga, netgi kartuvėmis. Lyg didžiausiu stebuklu turėtume laikyti tai, kad nežiūrint juodo lietuviškos spaudos, kalbos draudimo, kultūros naikinimo, rusinimo ir lenkinimo, dar išliko tokios stiprios tautinio jausmo šaknys, kurios išugdė savus šviesuolius, kovotojus, savos nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrėjus. Jie ne tik negali būti užmiršti, bet kiekvienu iš jų mes privalome džiaugtis, gerbti, didžiuotis.

Priešinantis Lenkijos ir Lietuvos valstybės II-ajam padalijimui, 1794 m. Krokuvoje prasidėjo generolo Tado Kosciuškos vadovaujamas sukilimas, kuris greitai persimetė ir į Lietuvą. Jau tais pačiais metais, vadovaujant inžinieriui Jokūbui Jasinskiui, lietuviai - sukilėliai savarankiškai veikė visoje Lietuvoje. Buvo sudaryta LDK sukilėlių vyriausybė – Lietuvos tautinė aukščiausioji taryba. Tačiau rusų kariuomenė sukilimą numalšino, rugpjūčio mėn. užėmė Vilnių, o spalio viduryje ir visą Lietuvą.

Napoleonui pradėjus žygį į Rusiją, vėl kilo viltis išlaikyti Lietuvos, kaip politinio subjekto, statusą. Vilniaus katedroje buvo paskelbtas netgi atitinkamas aktas, bet 1813 m. karas su Napoleonu buvo baigtas ir Lietuva ilgiems metams liko Rusijos įtakoje. Tačiau ir tuo laiku vyko tam tikras kultūrinis gyvenimas. 1818 m. Liudvikas Rėza Karaliaučiuje išleido Kristijono Donelaičio poemą ,,Metai“, 1822 m. Simonas Daukantas parašo pirmą savo istorinį veikalą ,,Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“, 1823 m. Vilniuje išspausdinami pirmieji Adomo Mickevičiaus poezijos tomeliai, 1825 m. vėl Karaliaučiuje Liudvikas Rėza išleido pirmąjį lietuvių liaudies dainų rinkinį.

Labai ryškus pasipriešinimo Rusų valdymui istorinis momentai yra 1830 -1831 metų sukilimas, kuriam vadovavo A. Gelgaudas ir 1963 metų sukilimas, kuriam vadovavo Zigmantas Sierakauskas, Konstantinas Kalinauskas, kun. Antanas Mackevičius.

Nors 1864 metais uždraudžiama lietuviška spauda, tačiau Rytprūsiuose, Ragainėje ir Tilžėje Dr. Jonas Basanavičius ir Jonas Šliūpas leido nelegalų pirmąjį lietuvišką laikraštį ,,Aušra“, pradeda atgyti nelegalus lietuvių tautinis sąjūdis.  1887 m. Vilniuje susiburia pirmasis Lietuvos socialdemokratų būrelis, kuris 1986 m. perauga į Lietuviškąją socialdemokratų partiją. Tuose pačiuose Rytprūsiuose 1889 – 1905 m. leidžiami ir Lietuvoje platinami liberalios, demokratinės pakraipos žurnalai ,,Varpas“ ir ,,Ūkininkas“.  Lietuvių inteligentai, kurie rūpinosi šiais leidiniais, dar vadinami aušrininkais, varpininkais, tai ir buvo tas branduolys, apie kurį būrėsi visi vėlesni nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrėjai. Prie varpininkų kartos priklauso Vincas Kudirka, Kazys Grinius, Juozas Bagdonas, Juozas Adomaitis – Šernas, Jonas Jablonskis, Povilas Višinskis, Jonas Vileišis, Jurgis Šaulys ir kt.

1895 metais pasirodo Maironio (Jono Mačiulio) poezijos knyga ,,Pavasario balsai“ ir poema ,,Jaunoji Lietuva“.  Caro valdžiai silpstant, o lietuviškai inteligentijai bei spaudai vis stiprėjant, 1904 m. gegužės 7 d. buvo panaikintas spaudos draudimas lotyniškuoju šriftu. Tų pačių metų gruodžio 23 d. Vilniuje pasirodo pirmasis legalus dienraštis lietuvių kalba ,,Vilniaus žinios“.

Nežiūrint caro žandarų persekiojimų ir sustiprintos padėties paskelbimo, 1905 m. lapkritį įsikuria Tautiškoji lietuvių demokratų partija, o tų pačių metų gruodžio 4-5 dienomis Vilniuje įvyksta pirmasis lietuvių suvažiavimas, vėliau pavadintas Didžiuoju Vilniaus Seimu, kuris iš Rusijos valdžios jau reikalavo politinės autonomijos, Lietuvos valstybingumo atkūrimo. 1906 m. posėdžiaujant I-ajai Rusijos dūmai, joje dalyvavo ir 15 Vilniaus, Kauno ir Suvalkų gubernijoms atstovaujantys deputatai, iš kurių 8 buvo lietuviai. Jų pasisakymuose buvo reikalavimai į Lietuvos problemas žiūrėti atskirai, išskirtinai, o 1912 m. IV-oje Rusijos Dūmoje lietuvių atstovas Martynas Yčas Lietuvos politinės autonomijos klausimą jau kėlė svarstyti atvirai.

(Bus daugiau)