Šiemet žiema nelabai šalta, su dažnais atodrėkiais ir šlapdribomis. Čia paleidžia, čia vėl šąla, bet kol kas ledas tvirtas. Įdomu, kaip bus per Kalėdas? Šlapdriba negerai, o atlydys - tai visai puiku. Būtų galima lipdyti senį besmegenį. Gražaus sniego pilna, tiesiog priversta aplinkui tvenkinį.
Pirmoji Kalėdų diena - nuostabi. Nešalta, giedra. Po ankstyvųjų pamaldų grįžę ir papusryčiavę, vaikai iš visų kampų susirinko ant ledo. Klegėdami lipdo senį, o aplink jį - aukštą, storą apsauginę sieną. Senis besmegenis stovės tvenkinio viduryje. Nesvarbu, kad ant ledo plonai sniego, jo galima atsivežti rogutėmis ir iš toliau. Antai, kiek jo pripustyta prie gojelio. Statybinės medžiagos kiek tik nori aplinkui, o be to ji šiandien labai tinkama lipdyti.
Sauliukas vadovauja darbams, bet ne tiek dirba, kiek dairosi į Zablockio kiemą. Laukia, ar nepasirodys Jadziūnė. Bet šiandieną jai ant ledo eiti nėra kada. Pietų  atvyks svečiai ir ji padeda motinai dengti stalą.
Jos net nebuvo bažnyčioje. Abiem su motina yra tiek ir tiek darbų namuose, o be to ir Jadziūnę buvo gaila žadinti taip anksti. Tegu važiuoja vieni vyrai. Rytą mergaitė atsikėlė, nusiprausė, susišukavo - ir tuoj prie eglutės. Net nelaukusi, kol visi grįš iš bažnyčios, ji apžiūrėjo, pasidžiaugė Kalėdų senelio atneštomis dovanomis ir, viską sudėjusi atgal į dėžutes bei maišelius, vėl pakišo po egle. Ten tebegulėjo nepaliestos mamos, tėtės ir dėdės Stanislovo dovanos. Jie pasiims, kai grįš iš bažnyčios. Jadziūnė stebisi, kaip mama nukenčia iki šiol nepasižiūrėjusi? Ji gi niekaip tiek ilgai  nenukęstų...
- O dėdė iš Kauno bus?- klausia mamos, baltu švariu rankšluosčiu šluostydama rausvus stiklelius vynui.
- Ne, - atsiliepė iš virtuvės motina, - šiemet jis neatvažiuos.
- O teta?
- Teta viena. Pusbrolių nei Vaceko, nei Henriko nebus.
- Kodėl?
- Jie pakviesti į draugo gimtadienį. Ten švęs ir Kalėdų švenčių dienas.
- Pavydžiu aš jiems, - pastatė blizgančią taurelę ant stalo Jadziūnė, - manęs niekas niekur nekviečia...
- Kai bus setyniolika, ir tave pakvies.
- Kada kas bus... - nesidžiaugia mergaitė, - man viso labo dar tiktai vienuolika.
- Na, kai rudenį išvažiuosi į gimnaziją, susipažinsi su kitais gimnazistais ir gimnazistėmis, įsigysi daug draugų, neteks liūdėti, - iš virtuvės guodžia motina.
- O kas bus daugiau? Dėl vienos tetos juk nereikėtų didžiojo servizo?
- Bus kai kas iš miestelio: klebonas, daktaras, bus viršaitis, seniūnas, valsčiaus sekretorius.
- Vieni seniai. Kaip nuobodu... Man tiesiog nebus kas veikti.
- Nebus kada  nuobodžiauti. Patarnausi prie stalo, padėsi tarnaitei plaut indus.
- Jie linksminsis, o man - lėkštes plauti... Aš gi negalėsiu apsivilkti savo naujos suknutės, - nepatenkinta Jadziūnė.
- Kad nori, gali pasikviest ir tu ką nors iš vaikų. Gal susipažinai su kokiomis mergaitėmis ant ledo?
- Aš su jomis nesusišneku. Ką reikės veikt, kai ateis?
- Ar jau taip visai nemoki? - net nustebo motina, - kaip tik ir reikia daugiau bendrauti, lietuviškai kalbėti. Juk Lietuvoje gyveni...
- Jeigu taip, tai Saulių... - susimąstė Jadziūnė ir liovėsi šluostyti lėkštes, - tikrai, Sauliuką, labai norėčiau...
- O kaip su juo susikalbėsi?
- Nuo jo aš jau daug pramokau lietuviškai, o jis bando lenkiškai. Mes su jio visai gerai susikalbam.
- Kviesk Saulių. Kaimynai, vienmečiai. Bus su kuo pabendrauti, kol mes čia vyresnieji linksminsimės, - pritarė ir motina.