Tai buvo tas pats suoliukas ant ežero kranto, netoli pliažo, po vešliais alyvų krūmais, ant kurio jie mėgdavo sėdėti tais senais jų meilės laikais. Tas pats – pasenęs, nublukęs nuo saulės ir lietaus, tačiau nepasikeitęs, išlikęs būtent jiems. Astas pasilenkė ir nubraukė nuo suoliuko naktinės rasos lašelius. Senos, apšarpajusios lentos buvo išmargintos daugybe jose išraižytų vardų, žodžių, šiaip – įvairių ženklų, ir tarp to daugelio, gana lengvai, Astui pavyko atieškoti savąjį užrašą – irgi šiek tiek sunykusį, uždažytą, truputį sugadintą kitų užrašų, bet dar gerai įskaitomą: „DAIVA, AŠ TAVE MYLIU“. Astas išraižė jį po mokyklinių išleistuvių vakaro. Tada jie čionai atėjo pasitikti saulės – tokia buvo tradicija. Visa klasė. Paskui visi išsiskirstė – liko jie dviese. Bučiavosi, paskui mylėjosi šviečiant ką tik patekėjusiai saulei, pučiant lengvam vėjeliui ir vos girdimai pliuškenant į ežero krantą mažoms bangelėms. Jiems buvo gera. Paskui Astas išsitraukė peilį kurį visada nešiodavosi su savimi ir neskubėdamas, susikaupęs išraižė šį magišką užrašą, kuris, kaip amžinos meilės simbolis, išliko iki šiolei.
Daiva pajuto kaip svaigsta galva. Jiems išsiskyrus, ji nė karto nebuvo čionai atėjusi. Da-bar gi, išvydusi užrašą, mergina neteko žado ir nebegalėjo suvaldyti jausmų. Tarytum nesugebėdama patikėti tuo ką mato, ji stovėjo ir skaitė tą magišką užrašą pirmą, antrą... dešimtą... šimtąjį kartą. Galų gale netekusi jėgų, mergina nusileido ant suoliuko ir lyg geisdama atsikratyti įkyriai persekiojančios praeities, delnais užsidengė raides. Astas vėl rūpestingai apgaubė Daivos pečius savąja striuke ir atsisėdo šalia. Jie tylėjo – kalbėjosi jų sielos – nebyliai, bet meiliai. Lygiai taip pat, kaip prieš daugelį metų, pūtė lengvas vėjelis, ežero paviršiumi, bandydamos pasiekti krantą, ritosi ir ritosi mažytės bangelės. Horizonte pasirodė dangų dažantis raudoniu, palengva kylančios saulės kraštelis. Daiva žvilgterėjo į dangų, bet tuoj pat vėl užsi-dengė kaistantį, paraudusį veidą delnais, bandydamasi pasislėpti nuo aplink sklandančios mistikos, nuo auros, kuri grįžo iš senos praeities ir neleido išnykti tam, kas seniai tapo netikra.
– O, Dieve!.. – vos girdima dejonė išsiveržė iš suspaustų merginos lūpų. – Saulė teka...
– Tau šalta? Tu visa virpi. – Astas apglėbė merginos liemenį norėdamas ją nuraminti ir suteikti truputėlį šilumos. Daiva nesipriešino. Ji pažvelgė į Astą.
„Jis nebetoks, – pagalvojo Daiva. – Tai nebe tas Astas su kuriuo čia mylėjausi. Jis buvo kitoks... O šis?.. kas jis?.. Kur dingo anas?.. Bet tai juk tas pats...“
Tarytum perskaitęs merginos mintis ir norėdamas jas paneigti, Astas linktelėjo ir švelniai pabučiavo Daivą – pirma į skruostą, o po to į šaltas kaip ledas lūpas.
– Nereikia, Astai... – vos girdimai, tarytum norėdama likti neišgirsta, nedrąsiai ir netvirtai sušnabždėjo mergina. Išsigandusi deginančių, seniai pažystamų, bet pamirštų, o gal pasikeitusių lūpų, ji atšlijo atgal, bet nepabėgo – liko mielų rankų glėbyje. – Mes be reikalo čia atėjom. – Astas pajuto, kad dabar Daiva tikrai gailisi. – Tai perdaug ryškūs ir skaudūs prisiminimai, kurie verčia gailėtis atsisakytos meilės. Nereikėjo... Bus sunku... Sunku pamiršti tai kas praėjo ir tai kas vyksta dabar...
Astas pakluso prašymui ir nebebučiavo Daivos, o tik laikė apglėbęs ir tarytum bijodamas, kad ši pabėgs, dings aušroje, tvirtai glaudė prie savęs. Kol kas jis nenorėjo, kad meilė vėl virstų vaizduotę bauginančia vizija.
– Astai, tai kuo mane vertė patikėti žmonės, ką apie tave rašė laikraščiai, – buvo tiesa? – Po neilgos pauzės, truputėlį atsigavusi nuo pirmųjų įspūdžių, pagaliau Daiva grįžo prie svarbesnių klausimų. Ji net pati nustebo sugebėjusi atmesti jausmus ir užduoti klausimą, kuris išliko baisiu ir atrodė labai atitolęs nuo ką tik pasapnuotų meilės sapnų.
– Aš nežinau ką jie rašė. – Neskubėdamas Astas užsirūkė. – Tada manęs čia nebebuvo. – Tarytum keršydamas už atstumtus jausmus, staiga jis panoro priversti Daivą pakartoti tuos baisius kaltinimus, kuriuos jau puikiai žinojo.
– Žmonės kalbėjo, kad tu tapai žudiku. Nužudei kelis policininkus, išžudei savo draugus su kuriais plėšikavai... Tada man buvo nežmoniškai sunku ir baisu tai girdėti. Iki šiol išsaugojau keletą laikraščių su straipsniais apie tave ir tavo nuotraukomis.
Astas tylėjo. Jis sulaukė atsakymo, bet nepajuto, kad Daivai būtų sunku tai pasakyti. Pagaliau susikaupęs, Astas pratarė:
– Taip, dalis tiesos yra. Tačiau tu nepasakei, kad ten būtų parašyta, jog mane išdavė. Reiškia apie tai niekas nežinojo... Nežinojo, o mane išdavė: draugai, savieji – tie, kuriais aš pasitikėjau. Niekas nekalbėjo ir apie tai, kad manimi norėjo atsikratyti, kad tam tiko bet kokie būdai. Geriausi mano draugai buvo pasirengę mane įgrūsti už grotų arba, paprastų paprasčiausiai, pribaigti. Ne aš jiems, o jie man paskelbė karą ir privertė stoti į kovą. Vienas prieš visus. Mano dingimas prilygo manajai mirčiai, o mano mirtis tuos niekšus tenkino, nes jie manė nugalėję mane. Deja – klydo. Perėjęs vandenį ir ugnį, perbridęs kraujo upes, aš vėl čia. Aš grįžau ir patikėk, Daiva, nenugalėtas... Tik dabar supratau – tada jie visi melavo: ir žmonės, ir laikraščiai ir...
– Kodėl jie to norėjo? Tu kažkuo prasikaltai? – Daiva išgirdo kažką naujo, apie ką anksčiau niekas nebuvo net užsiminęs, ir nutraukė Asto žodžius. – Kodėl?.. Kodėl tam „kažkam“ reikėjo tavo mirties?
Astas šyptelėjo, vėl užsirūkė ir tęsė toliau.
– Tai buvo labai apgalvota išdavystė: tokia, kurios nesugebėjau iš anksto nuspėti. Buvę mano draugai supjudė mane su manaisiais priešais tam, kad po to jie galėtų niekieno nekliudomi susivienyti. Kova dėl būvio, dėl vietos šioje mažoje žemelėje, dėl babkių ir valdžios. Kova... Laimi stiprieji. Tik šįsyk aš būsiu stipresniu, nors tada prakišau, bet neparklupau ir paneigęs mirties principus – neišnykau.
Grasinimais padvelkusių Asto žodžių Daiva nesuprato. Ji tiesiog neatkreipė į juos dėmesio ir neišgirdo mirtį nešančio šaltumo, kuris slypėjo juose.
– Kaip tu galėjai užmušti tuos žmones, Astai? Ką tu jautei, kada tai darei? – Daivos balsas virpėjo, tačiau ji stengėsi suprasti buvusio draugo jausmus.
– Tada nebuvo laiko jausmams, neliko laiko mintims. Arba aš juos, arba jie mane. Kartais gyvenime susiklosto tokios situacijos. Paskui buvo sunku, labai sunku... Kurį laiką jaučiausi bjauriai. Laikas padeda viską pamiršti. Laikas, žmonės, aplinkybės...
– O paskui, ką veikei paskui? – Įsijautusi į tardytojos vaidmenį, Daiva žėrė klausimą po klausimo. Šio žmogaus praeitis jai rūpėjo labiausiai.
– Paskui? Paskui aš dingau. Visi manė, kad padvėsiau, nusibaigiau... Kada mane išvydo motina, jos vos širdies priepuolis neištiko. – Šįkart Astas išsisuko nuo tiesaus atsakymo, nepanoręs gilintis į tai, kas Daivai buvo visiškai svetima ir vargu ar suprantama.
– Angelė, turbūt, labai apsidžiaugė?
– Turbūt. – Astas trūktelėjo pečiais ir užmynė nuorūką. – Nežinau... Tu juk žinai, mes keistai elgiamės vienas su kitu. Nors tapom suaugę, tačiau dar labiau susvetimėjome. Galbūt būtent nuo to ir susvetimėjama...
– Kapinėse lankeisi? Tėvas tavęs nesulaukė...
– Taip, žmogaus gyvenimas trumpas ir trapus. Taviškiai irgi abu mirė. Girdėjau...
Daiva linktelėjo galva. Astas pastebėjo, kad ji nenori apie tai kalbėti, bet po akimirkos vis tiek apsisprendė ir pratarė:
– Mirė. Vienas po kito. Tėvas seniai sirgo... Negalėjau patikėti, kada mirė motina. Visada judri, visada linksma... Vakare užmigo ir... Žinai, nebepabudo. – Kaip apšviesti rytinės saulės rasos lašeliai, sublizgo sudrėkusios Daivos akys. Ji vėl nubraukė keletą ištryškusių ašarų, bet liūdesiui nepasidavė.
– Nepasakok jei sunku. – Astas stengėsi paguosti merginą, nes labai gerai suprato ką reiškia artimo žmogaus mirtis.
– Ne, viskas gerai. Tu teisus – laikas padeda viską pamiršti. Tiesa, negalima nepripažinti, Vacys tada irgi labai padėjo: užjautė, guodė...
Po motinos laidotuvių sunkiai susirgo tėvas. Neatlaikė silpna širdis. Praėjo vos keletas mėnesių ir jis iškeliavo į aną pasaulį paskui mamą. Krausčiausi iš proto. Buvo sunku... Labai sunku, kada artimi žmonės taip staiga ir dar vienas po kito išeina, palieka tave vieną. Pasijunti pamirštu, visų paliktu ir pasmerktu. Visai nebesupranti kam dar gyveni šitam pasauly ir aplamai, užduodi sau klausimą ką čia veiki. Susimąstai: „O gal ir tau metas pas juos?“. Mirtis – tai kažkas labai baisaus. Tai baisiausia kas gali nutikti kiekvieno žmogaus gyvenime, galbūt todėl, kad susidūręs su ja suvoki, kokia ji neišvengiama, pajunti, jog ji kasdien artėja, seka paskui ir tyko kiekviename žingsnyje. Ji siaubinga! Baisiausia kada miršta kiti, o tu esi bevalis kažką pakeisti ir atlieki tik pasyvaus stebėtojo vaidmenį.
Astas žvelgė į Daivą ir galvojo:
„Tu irgi bijai mirties? Ir tu jos bijai... Kaip visi... Kodėl? Kodėl visi bijo mirties? O aš – ne! Velniai griebtų, kas iš mūsų teisus? Juk mirtis, tai tik išsigelbėjimas nuo žemiškojo mėšlo. Yra anam pasauly kas, ar ne, bet tai tik kažkieno siunčiamas išsivadavimas, ramybė, po kurios nebereikia bijoti net mirties.“
Jis norėjo kažką pasakyti, bet nesiryžo nutraukti Daivos pasakojimo. Jis nebuvo labai įdomus, patrauklus savo siužetu – jis atrodė tiesiog kasdieniu, tačiau Astui norėjosi girdėti seniai pamirštą Daivos balsą, norėjosi klausytis jos ir mėgautis nors nepasiekiamu, draudžiamu, bet intymiu jos artumu.
– Tada dar buvo visai maži vaikai. Jie nieko nesuprato, bet puikiai užpildė atsiradusią tuštumą. Vaikai negedi – jie triukšmauja, žaidžia, spygauja, o tai, norom nenorom, priverčia pralinksmėti, nusijuokti, nenuleisti rankų ir nusimetus juodą gedulo skraistę, kažką daryti – gyventi. Astai, tu turi vaikų? – Staiga Daiva pasuko pokalbį visiškai priešinga linkme, nuo mirties prie gyvenimo, ir kreipėsi į Asto asmeninį gyvenimą.
Astas krūptelėjo vėl išgirdęs jau kelintą kartą jam užduodamą klausimą – visada tą patį, visus dominantį, bet neleidžiantį atsakyti „Taip“.
– Ne, – sausai ištarė jis. – Ne. Neturiu nieko... O gal atvirkščiai – turiu viską. Daiva, aš nežinau kaip geriau... Užtat aš laisvas ir nuo nieko nepriklausomas. Mane tai tenkina.
– O, taip, tu visada vertinai savo laisvę ir nepriklausomybę, labiau už viską. – Daivos balse suskambo seniai puoselėtas pašaipus kartėlis. Ji nubraukė ant akių krintančią juodų plaukų sruogą ir pridūrė: – Nors... Kas žino, gal tu teisus... Turbūt taip lengviau gyventi? – Daiva bandė pateisinti Astą savo akyse ir vėl priimti tokį, koks jis yra. – Ką manai daryti toliau? Kaip suprantu, savo kaltės neišpirkai. Nebijai, kad tave suims?
– Manęs nesuims. – Kimus balsas Daivą privertė nutilti ir net pasigailėti uždavus klausimą. – Verčiau mirsiu, negu sėsiu už grotų. Tu žinai, aš niekada nebuvau ištižėliu, o dabar tapau dar krūtesniu1. Aš visuomet vertinau laisvę, o dabar ją vertinu dar labiau. Aš pasikeičiau, Daiva, labai pasikeičiau. Nežinau ar spėjai tai pastebėti, tačiau tai kuo visus tuos metus užsiėmiau, mane labai pakeitė, perdarė, perkūrė. Bet patikėk, dėl šito visai nesigailiu, nes tapau nenugalimu nebe vien fiziškai, bet dabar ir dvasiškai. Nesirūpink, Daiva, nepergyvenk, aš greitai vėl dingsiu. Galbūt jau net amžinai... Tik tu, mano mažyte, retkarčiais prisimink, kad kažkur bastosi vieniša dvasia, kuri negali pamiršti savo pirmosios meilės.
Astas nutilo. Jis pajuto tą įspūdį, kurį Daivai padarė jo žodžiai. Mergina tik dar labiau susigūžė, prisispaudė prie kažkada mylėto vaikino ir paklusniai padėjo galvą jam ant peties. Daivai vėl pasidarė gera, lygiai taip pat, kaip būdavo anksčiau. Asto ranka glostė merginos plaukus, pečius, glamonėjo nugarą; nuo pečių nuslydo striukė ir tai tik dar labiau sustiprino jausmus. Jis įsikniaubė į tokius pažystamus, nepamirštus jos plaukus, bučiavo jos galvą ir traukė nepasikeitusį, metų bėgsme nedingusį, tik truputėlį išgaravusį, savo mylimosios aromatą. Asto bučiniai leidosi merginos kaklu, lietė jos rankas, godžiai sliuogė skruostais. Tarytum ilgai laukę šio momento, pagaliau susitiko jų lūpos ir susiliejo ilgam, aistringam bučiniui. Tai buvo meilės, džiaugsmo, lūkesčio ir... neišvengiamo išsiskyrimo bučinys – ilgas, aistringas, bet beviltiškas, betikslis, neturįs teisės į pasakiškai erotišką tęsinį.
1 Krūtas – galingas, narsus, įtakingas (žarg.).