Pro pat namus vingiuoja pilkas kelias,
Kuriuo nebepareisi niekados.
Kur mintos pėdos samanos jau želia,
Bet dar nebuvo nei vienos dienos,
Kad neišeičiau aš už sodo vartų
Ir neapžvelgčiau vieškelį dulkėtą.
Žiūriu ilgai ir, rodosi, kas kartą,
Kad pareini tu vėl keliu iš lėto.
Regis, matau jau šypseną laimingą,
Jau lėksiu pasitikt tavęs taku,
Bet skausmas kamuoliu gerklėj įstringa-
Žmogus, praeinantis keliu, ne tu.
Ir vieniša parimus prie vartelių,
Liūdnai vartau gyvenimo lapus.
Užgeso danguje viena žvaigždelė
Ir mylimo žmogaus jau nebebus.
Kur mintos pėdos samanos jau želia
Ir kaukia šuo mėnulio pilnaty,
O aš vistiek kasdien žiūriu į kelią
Ir taip jaučiuosi prie tavęs arti.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-02-03 23:14:23
O aš vistiek kasdien žiūriu į kelią
Ir taip jaučiuosi prie tavęs arti.
Pareis, nes niekur neišėjo... liko širdyje. Gražu.
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2010-02-03 21:51:35
Labai užkabino. Skaudu ir artima.
Vartotojas (-a): Beprotybė
Sukurta: 2010-02-03 18:06:00
Nebepareis....
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-02-03 17:10:35
Patiko... jausminga...ir gražiai skaudu...užjaučiu...pasiimsiu...sunkią minutę paguost- daug kam tiks...