Net jei Džezualdas pyktų ant Giedriaus už tai, kad Giedrius vadina jį Džezualdu, Giedrius nevadintų jo kitaip – tik Džezualdu:
– Džezualdas.
– Džezualdo.
– Džezualdui.
– Džezualdą.
– Džezualdu.
– Džezualde.
– Džezualdai!
Tačiau jei Džezualdas paprašytų Giedriaus paaiškinti, kodėl šis vadina jį Džezualdu, Giedrius suglumtų: juk popierius vadinamas popierium, rašalas – rašalu, o ruduo – rudeniu, taip ir Džezualdas gali vadintis tik Džezualdu:
– Tavo motušė kvanktelėjo būtent tada, kada sugalvojo pavadinti tave Gražvydu – nei anksčiau, nei vėliau.
Juk Džezualdas – joks Gražvydas, o ir pačiai Džezualdo motušei tas, reikia manyt, gana greitai tapo aišku, kaip netrukus paaiškėjo ir tai, kad jei būtų žinojusi, jog pastos Džezualdu, prieš pastodama būtų gerai pagalvojusi:
– Tik jau ne Džezualdas!
Kairė Džezualdo akis ruda, dešinė žalia, plaukai ant Džezualdo galvos auga reti, kuokštais, barzda irgi želia kuokštais, tačiau tankiai. Džezualdo rankų veik nematyti, – todėl, kad jos visada skraido: purpčioja kaip šlapi išgąsdinti žvirbliai ir nervingai tupia ant stalo, galvos arba už nugaros. Giedrius sako, jog kalbėdamas Džezualdas nepakyla į orą tik todėl, kad ant jo rankų neauga plunksnos:
– Ne tą aš turėjau omenyje, tačiau tiek to...
Kada Džezualdas laimingas, jo rankos ilsisi, o akys primena du drėgnus brūkšnelius. Džezualdo laimę sąlygoti gali bet kas: lietus, skardinis vamzdis, bala, meduolis, radiatorius ir net skaičiai, kadangi skaitmenis Džezualdas supranta kaip dekoratyvinį elementą, arabiškus vertindamas labiau nei lotyniškus – tiesioginė jų reikšmė jam taip ir liko nežinoma:
– Šitie – plastiški, o šitie – ne...
Dievas, tverdamas Džezualdo sielą, pamiršo, kad tvariniui teks gyventi žmonių pasaulyje, o kada susivokė, buvo per vėlu ką nors keisti. Nebežinodamas, kaip pagelbėti, Dievas atsiuntė Džezualdui Giedrių. Ir nusiplovė rankas.
– Esi geriausias mano draugas. Tikrai.
– Tik nelysk bučiuotis, Džezualdai.
Šiltuoju metų laiku, du kartus per savaitę – trečiadieniais ir penktadieniais – Džezualdas pietauja drauge su Giedriumi. Lygiai pirmą valandą jis palieka savo darbo vietą ir, kaukšėdamas kareiviškais batais, patraukia į kavinę. Trečiadieniais ir penktadieniais Džezualdo atmintyje skamba Bokerinio „Los Manolos“, o akys primena du drėgnus brūkšnelius. Tuo metu laikas juda sulėtintai priduodamas aplinkai taurumo ir, nors negalima teigti, jog trečiadieniais ir penktadieniais Džezualdas myli visą pasaulį, tačiau jaučiasi švaresnis ir geresnis nei paprastai.
Jis užsuka į maisto parduotuvę, išeina nešinas bandele ir dalina ją miesto karveliams: švaisto trupinius į kairę ir į dešinę tarsi sėdamas grūdus, o paukščiai sekioja paskui makabrišką lesyklą ištisu debesim.
Trečiadieniais ir penktadieniais Giedrius, kuris kavinės terasoje atsiranda dešimčia minučių anksčiau, gali stebėti Džezualdo judėjimą kol paties Džezualdo dar nematyti – pakanka pažvelgti į karvelių debesį kabantį virš miesto stogų. O kada Džezualdas, tarsi koks šventasis apsuptas burkuojančių paukščių, pagaliau klesteli į kėdę, terasoje kyla didesnė ar mažesnė sumaištis: pamanę, jog pataikė į gerų žmonių draugiją, Džezualdo penėtiniai puola bičiuliautis ir su likusiais kavinukės lankytojais.
– Kilogramas švino sveria daugiau negu kilogramas pūkų...
Džezualdas žavisi Indijos jogais. Jo žiniomis, vienas Indijos jogas be maisto ir vandens gyvena jau penkiasdešimt metų. Išmoko pasisavinti vandenį iš oro. Įsiurbia odos paviršiumi tarsi varlė. Tuo tarpu maistas, kaip moko Indijos jogai, žmogui visai nereikalingas – tą žino kiekvienas pradžiamokslis:
– Suprask, čia svarbu tikėjimas, pasiruošimas ir meditacija. Va pamatysi, kaip ilgainiui išmoksiu gyventi be maisto. Pamatysi...
– Šventai tuo tikiu, Džezualdai.
Anksčiau, išvydęs Džezualdą, kelneris visuomet atskubėdavo su tuščia stikline. Dėl rūgpienio, kurį Džezualdas atsineša nusipirkęs ir geria tiesiog iš maišelio. Pirmais kartais, pamatęs atneštą stiklinę, Džezualdas draugiškai dalindavosi rūgpienį su kelneriu. Tačiau pastebėjęs, jog tas neskuba pasivaišinti, liovėsi tą daręs. Kelneris irgi liovėsi nešiojęs stiklinę.
– Šiandien karšta.
– Taip.
Nuo įkaitusio grindinio tvoskia karštis, o virš miesto stogų plaukia balti pliušiniai meškučiai. Pusnuogės merginos prie gretimo stalelio valgo ledus. Džezualdo akys virsta drėgnais brūkšneliais ir su meile stebi vaizdą aplinkui.
– Pradėsiu badauti...
– Vėl?!.
Prieš trejetą metų, likęs be darbo ir pinigų, Džezualdas badavo Indijos jogų pavyzdžiu – šalino iš kūno nuodingus šlakus ir vieną kitą nuodingą prisiminimą. Pirmą savaitę mito vien obuoliais, o kada šie baigėsi – mito vandeniu. Mintys išsilaisvino iš žemiškų gniaužtų. Džezualdo sąmonę nušvietė praregėjimas:
– Žmonės galėtų būti laimingi. Galėtų...
Nežinia ar nuo vandens ar nuo suvoktos tiesos ištisą savaitę kvanklinėjo gatvėmis kvailai vypsodamas ir negalėjo atsistebėti tuo, ką matė.
– Iki tol tiesiog nebuvau apie tai susimąstęs...
Sekančią vandens gėrimo savaitę Džezualdas įnirtingai svarstė, kaip išgelbės žmoniją. Smegenų darbas pareikalavo maisto, nuo kurio Džezualdas, skirtingai nei Indijos jogai, dar nebuvo spėjęs atprasti. Kadangi valgyti nebuvo ko, Džezualdas atsidūrė ligoninėje:
– Aš ir pats būčiau išsikapstęs...
Palatoje, be Džezualdo, gulėjo trys dejuojantys seniai. Dienomis jų aimanos švininiais kamuoliais daužėsi į baltas palatos sienas, o naktį seniai ginklavosi dantų protezais ir kėsinosi į Džezualdo gyvybę.
– Kodėl?
– Turbūt dėl vietos prie lango...
Pasikišęs po pažastim Bibliją, grūmodamas juodmedžio kryžium bei česnakų karoliais Džezualdas įnirtingai priešinosi:
– Nors aš einu per mirties slėnį, aš nebijau velnio!..
O kartais kuris nors senis mirdavo. Tokiomis naktimis Džezualdas būdavo paliekamas ramybėje, kadangi likę gyvi lig ryto kariaudavo su tuo, kuris grįždavo iš šaldytuvo.
– Ir vis dėlto laikas ten baisiai prailgo...
– Aš tai jau girdėjau. Tūkstantį kartų.
Virš miesto stogų vis dar plaukia balti pliušiniai meškučiai. Ir pusnuogės merginos vis dar valgo ledus. Džezualdo akys drėgnais brūkšneliais stebi vaizdą aplinkui, o atminty skamba Bokerinio „Los Manolos“:
– Kada išvažiuoji?
– Pirmadienį.
– Žmonės galėtų būti laimingi. Galėtų...