Neilgai trukus, išmoko Sauliukas ir didelius poterius, o vakarais kartu su močiute, klūpėdamas  prie lovelės, pasimelsdavo. Kalbėdamas „Tėve mūsų“ jis kitą kartą suklysdavo ir močiutė nugirdusi jį pataisydavo, tačiau  „Sveika Marija“ jis labai gerai mokėjo ir išberdavo net neatsikvėpdamas. Žinodama, kaip gerai vaikas moka tą maldelę, močiutė nebe taip atidžiai jo klausėsi ir net nenugirsdavo, kai šis į tekstą įpindavo ne visai jo suprastą, neteisingai nugirstą žodelį.
Kartą, kai Suliukui buvo jau penkeri, kalėdodamas kunigas pasidomėjo, ar, būdamas „toks didelis vyras“, jis moka persižegnoti ir labai nustebo, kai močiutė pasakė, kad ne tik persižegnoti moka, bet ir kai kuriuos poterėlius jau kalba su ja vakarais.
- Jei taip, tai gal ir man sukalbėsi „Tėve mūsų“? - paprašė kunigas ir padavė Sauliukui didelį, gražų, blizgantį saldainį.
Sauliukas drąsiai paėmė saldainį ir įsidėjo į švarkelio kišenėlę.
- O ką reikia pasakyti kunigėliui? - priminė močiutė.
- Dėkui,- kaip mat prisiminė vaikas.
- Ir dar pabučiuok kunigėliui į ranką.
- Nereikia,- atlaidžiai nusišypsojo kunigas,- geriau persižegnok ir sukalbėk „Tėve mūsų“.
Sauliukas žinojo, kad poterius reikia kalbėti atsiklaupus, todėl atsiklaupė ten pat, kur stovėjo, persižegnojo ir pradėjo. Šį kartą jam gerai pavyko. Sukalbėjo nesuklydęs visą maldelę ir toliau nė neprašomas ėmė kalbėti „Sveika, Marija“:
- Sveika, Marija, malonės pilnoji, Viešpats su tavimi, tupi girta tarp moterų ir pagirtas... - įsijautęs vaikas varė toliau, bet čia kunigėlis netikėtai jį nutraukė.
- Palauk, palauk, kaip čia dabar pasakei? - ištarė jis pakeltu balsu ir žengtelėjo prie berniuko. Tas išsigando, pašoko ir pasislėpė už močiutės nugaros.
Močiutė irgi, tik dabar aiškiai išgirdusi tokius jo ištartus žodžius, krūptelėjo, išraudo iki pat ausų galiukų ir nuleido galvą.
- Kas tave taip išmokė? - neslėpė pasipiktinimo kunigas. - Ateik čia, pakartok dar kartą. Gal ne taip supratau? - pašaukė jis Sauliuką, bet tas, jau visai pasimetęs, lindo toliau už močiutės, kol, pagaliau vis spiriamas pakartoti, pravirko.
Bernas prunkštelėjo, bet tuoj surimtėjo, kai šeimininkas į jį piktai žvilgterėjo. Visi nuščiuvo. Įsivyravo nemaloni tyla. Kunigas aiškiai nepatenkintas, Bausys suglumęs, šeimininkė gniaužia rankas ant krūtinės, o močiutė buvo visai arti ašarų. Nedaug trūksta, kad ji pravirktų kartu su anūkėliu.
Įsikišo vargonininkas.
- Tu toks didelis vyras ir verki, - kreipėsi jis linksmai į Sauliuką. - Geriau ateik čia pas mane, aš tau duosiu dar vieną saldainį. Taip gražiai tu sukalbėjai poterius ir už tai Dievulis tave labai mylės... Na, truputį suklydai, bet niekis. Reikia tik gerai klausytis, kai močiutė moko. Kai atvažiuosim kitais metais, jau geriau mokėsi, ar ne?
- Eik gi Sauliukai, nebijok, - paragino vaiką motina, - dėdė geras, duos tau saldainį. Jeigu tu nepaimsi, dėdė atiduos jį tokiems vaikams, kurie neverkia.
Įtampa pamažu atslugo, visi ėmė šypsotis, kunigas irgi švelniau prašneko.
- O „Tėve mūsų“ visai gerai sukalbėjai, - pagyrė jis berniuką. - Saldainį padėk ant stalo, - kreipėsi į vargonininką, - paskui suvalgys.
Tuo kalėdojimas ir pasibaigė. Kai atsisveikinę visi išėjo pro duris,o svečiai  sulipo į roges, vargonininkas neiškentė nenusikvatojęs.
- Tupi girta tarp moterų... Taip dar neteko girdėti, - juokėsi jis, o su juo nusijuokė ir visi.