Ūkininko Bausio vienkiemyje ne taip seniai buvo didelė šventė - pirmagimio krikštynos. Tiesa, tas pirmagimis pasirodė kiek  pavėluotai. Jau dešimt metų kai vedę, o vaikų kaip nėr, taip nėr, nežiūrint to, kad visokiais įmanomais būdais stengtasi jo susilaukti.
Kiek almužnų išdalinta ubagams, kiek aukota bažnyčiai ir kunigams, kiek pinigų išleista daktarams, kiek aplankyta stebuklais garsėjančių šventų vietų, burtininkių, žiniuonių, užkalbėtojų, žolininkių... O kur dar pačios Bausienės ir jos anytos maldos bažnyčioje ir namuose, klūpant prie lovos vakarais iki pat vidurnakčio? Pagaliau vieną kartą išklausė Viešpats jų maldų ir pasiuntė į vienkiemį ilgai lauktą kūdikį - netgi berniuką, Bausiams pasididžiavimą.
  Balius pasaulinis, su pačiais geriausiais kaimo muzikantais. Didžiulis kiemas atituštintas, švariai iššluotas, kad būtų kur šokti. Suprašyti  giminės, artimieji kaimynai ir šiaip pažįstami.
Krikštatėviai - Bausienės sesuo su vyru iš miesto. Jiems patikėta ne tik pakrikštyti vaiką, bet ir parinkti jam vardą. Taigi, parvažiavo iš bažyčios ir parvežė nebe paprastą kūdikėlį, bet Saulių Bausį, Petro Bausio teisėtą sūnų ir viso turto paveldėtoją.
Kai tik išgirdo Bausienė,  kaip buvo pakrikštytas berniukas, labiausiai išsigando, bet sesei to nepasakė. Paėmusi iš jos rankų vaikelį, pirmą kartą pavadino Sauliuku, pabučiavo ir paguldė į lovelę.
Anyta irgi sunerimo: „kažkoks Saulius“. Kaip čia atrodys, kai visi sužinos? Juk išjuoks. Kaip reikės jį vardu pavadinti prie svetimų žmonių? Nė vienam tėvui, anei motinai kaimiečiams neateitų į galvą mintis taip pakrikštyti savo vaiką. Gal dar ir pagoniškas? Bet, pavarčiusi kalendorių ir radusi kad šventas, nusiramino. Būtų vardas kaip vardas, jeigu nebūtų toks neįprastas ir negirdėtas. Ne tik šventas, bet ir poniškas. Dabar jau nieko nebepadarysi, teks su tuo susitaikyti ir priprasti.
  Po krikštynų, kai tik marti sustiprėjo ir grįžo prie plytos, berniukas buvo atiduotas anytos globai. Ji ne tik neprieštaravo, bet su didžiausiu noru ėmėsi šių pareigų ir kaip įmanydama stengėsi pateisnti jai pareikštą pasitikėjimą. Su didžiausia meile ir atsidavimu ji prižiūrėjo vaikelį dieną ir naktį.
Dienomis ir pati motina dažniau prieidavo prie Sauliuko, o naktimis keldavosi tik pamaitinti. Pamaitintą ir pervystytą berniuką anyta imdavosi pas save už mūrelio ir leisdavo marčiai miegoti toliau. Vaiko lovelė stovėjo prie senolės lovos ir ji girdėdavo kad ir mažiausią krepšdesį. Tik sukrutėjus vaikui, ji keldavosi, tikrino, ar sausas, supavo ir migdė, o jei verkdavo, nešiodavo ant rankų, kad vaikutis nusiramintų ir neprižadintų šeimynos. Nors mažai laiko lieka pačiai pamiegoti, anyta dar meldžiasi valandėlę kitą, prašo Dievo, kad vaikelis augtų sveikas, kad užaugęs būtų geras, doras žmogus, nesusidėtų su blogais draugais, gerbtų, mylėtų tėvus ir, žinoma, Viešpatį Dievą.
Taip stropiai prižiūrimas Sauliukas augo gražus ir sveikutis. Kaimo vaikai dažniausia murzini, snarglėti, šašuoti, Sauliukas gi - visada švarus, jo sausa nosytė. Anksti jis pradėjo prašytis ant puoduko, nė metukų neturėjo, kai pradėjo vaikščioti, dviejų - jau kalbėjo beveik nešvepluodamas.
Visiems dyvai, kad toks mažutis vaikas - jau šneka. Bet natūralu, užaugo ant anytos rankų, nė karto niekur nebuvo sugriuvęs, susitrenkęs galvytės, per dienas būna tarp suaugusių, girdi  juos tarpusavyje  kalbant, klausosi ir pats bando mėgdžioti.
Kai tik Sauliukas pradėjo geriau kalbėti, anyta, išmokė vaiką persižegnoti, vieną kitą trumpą maldelę, o paskui ir Tėve mūsų su Sveika Marija.