Gyvenimą, lyg pamoką
atmintinai iškalę
dėl geresnio balo,
prieinam liepto galą
ir susimąstom –
kur gi buvo ta prasmė?
O lieka iki skausmo verianti esmė,
kad perrašyti niekas nebeleis...
Ir nugula į širdį dienos
nebeištaisomom klaidom,
bereikšmiais žodžiais mėnesiai,
o metai – iškraipytais sakiniais,
kai, atsidūrusi griuvėsiuos dialogų,
bandai kapstytis monologu.
Ir parašai širdies kamputyje ne "dešimt",
o tik mažą "du".
Taisyt nebegali –
tik pasimokyt iš klaidų...