Angele...sakyk...kodėl...kas kart aplankydamas, baltu sparnu modamas, švelniai meile apgaubdamas, -palieki, kaži kodėl, tokį nenumaldomą troškulį, siekį, nerimastį......kad rodos nebegali ramiai gyventi...o vis skubi, ieškai, nerandi ir vėl ieškai...kad nors kiek panašiai guodžiančio: Tavo baltu sparnu...kad nors kiek panašiai apgaubiančio: ramybe...nors minutėlę, nors valandėlę...pabūti Tavo šešėlyje...pajusti Tavo dvelksmą......Ir vėl... nerimastingai siekti...be sparnų kilti...ir vėl kristi...ir vėl vėl kilti...ten kur Tu...šviesos Angele ...Meilės ir Vilties...Tikėjimo pasiuntiny!...Ar būtų galima išsakyt žodžiais, išrašyt raidėm ta ilgesį...katras kas kart, pajutus kažką gražaus, švelnaus - subujoja, suvilnija, sušniokščia...versme...visa užliejančia Meile...

   Ir, kai lieka Tavo mosto tik prisiminimas....ieškome, kaip gintarų jūros pakrantėj...po audros...po šelsmo...ieškome ugnelių širdyse...švieselių...nors kiek primenančių Tavo didybę...tik atspindį To - iš Kur atkeliavai...