Elektrėnai. Sakrališkai geliant važiuoju pro Tavąjį miestą.
Iš tamsos šviesuliai trikdo atmintį ilgesio dūriais.
Jei galėčiau Tave iš praėjusio laiko iškviesti  –
Filmų  kuždančiam kliedesiui būčiau tikrai nesukūrus.

Sustojimo nereikia.  Maldauju tyla: nestabdykit.
Su manim ten visai nekalbės apsiverkę langai.
Kartais miestą bandau nusipiešt aprasojusį kitą -
Gal rytais negirdėsiu, ko Tu jau seniai nesakai.

Depresuotoj tyloj nuskandinsiu nelaimėlę viltį –
Dar vis trūkčios nuo nemygio girto ištinę vokai.
Elektrėnai – tai miestas, kuriam teko gimti ir mirti,
Nes nekviečiamos grįždavo naktys, kai Tu dar buvai.