Emanuelė miegojo neramiai. Stengėsi neatsigulti ant sutvarstytos alkūnės, tad nuolat besiversdama ant kito šono prabusdavo. Tik paryčiais užmigo keletui valandų – iki pirmo žadintuvo, kurio garsas stulbinančiai erzino – čaižus pypsėjimas užsitęsė ilgokai, kol Agata pagaliau vangiai ištiesė ranką išjungti. Emanuelė dar tik antrą kartą girdėjo šitą pypsėjimą, tačiau jau norėjo plaktuku gerai trinktelėti tam erzinančiam žadintuvui.
– Kas nors einat į dušą?.. – vos suprantamai burbtelėjo Jurga.
– Mhm... – sumurmėjo Emanuelė dar užsimerkusi, bet jau atsisėdusi lovoje.
– Aš po tavęs... – tarstelėjo Jurga ir, rodos, iškart vėl užsnūdo.
– Tik tu greitai... – visai neskatinančiu balsu paskubino Agata.
Emanuelė išlipdama iš lovos šiek tiek prisilietė prie medinių kopėtėlių ranka ir vos nesukliko iš skausmo, kuris per naktį netikėtai užaugo. Giliai kvėpuodama, bet vis dar mieguista, nuslinko į vonią. Tačiau čia jau stovėjo dvi mergaitės iš kito kambario – tos pačios, kurios vakar dėl Emanuelės nespėjo nusiprausti.
– Labas rytas, – pasisveikino viena anaiptol ne maloniu balsu.
– Labas... – sušnibždėjo Emanuelė nedrąsiai, stebėdama grindis po savo šlepetėmis.
– Koks tavo vardas? – paklausė mergaitė, tonas tebebuvo nemalonus.
– Emanuelė, – tylutėliai atsiliepė Emanuelė, pažvelgdama į tą mergaitę: jos ilgi tamsiai rudi plaukai dailiomis bangomis krito ant pečių, o natūralų veido grožį tiesiog teršė pyktis tamsiose akyse.
– Aš Saulė, ir nemėgstu išlepusių mergelių, leidžiančių sau nežinia ką! – garsiai pareiškė ji. Emanuelei visi miegai išlakstė į šalis. Oho, kokių žmonių būna... Ji kurį laiką tiesiog spoksojo į Saulę, negalėdama patikėti, kad ši rimtai kalba.
– Ko žiopsai? – suriko piktoji mergaitė. Emanuelė iškart vėl įsistebeilijo į grindis – jai tikrai nereikėjo dar vieno grėsmingai nusiteikusio asmens, tuo labiau – dar vienos sumuštos alkūnės.
– Kas čia vyksta, mergaitės? – staiga iš koridoriaus pasigirdo griežtas moters balsas. Emanuelė nustebo išvydusi suaugusį žmogų bendrabutyje – kad ir kaip bebūtų keista, lig šiol suaugusius ji matė tik pirmame aukšte.
– Nieko, mes tik susipažinome su naujoke, – visai pasikeitusiu tonu paaiškino Saulė. Aukšta, liekna it šakelė vidutinio amžiaus moteris, kurios pakaušio vidury pūpsojo tvirtas juodų plaukų kuodas, abejingai žvilgtelėjo Emanuelės pusėn ir nieko nebesakiusi pasitraukė nuo vonios durų. Mergaitės kurį laiką tylėjo, klausydamosi tolstančio koridoriumi batų kaukšėjimo.
– Ko jai čia prireikė? Gal bernai per gerai elgėsi? – sušnypštė Saulė draugei.
– Gal prisiminė, kad turėtų prižiūrėti ir mus. Bent dėl vaizdo... – tyliai sukikeno antroji mergaitė.
Emanuelė suprato, kad vis tiek nesulauks savo eilės į dušą, tad nepatogiai susilenkusi prie žemos kriauklės nusiprausė šaltu vandeniu veidą ir išsivaliusi dantis grįžo į kambarį.
– Kas ten įvyko? – sušnibždėjo Agata jau visiškai žvali, apsiavusi kojines ir apsivilkusi nutriušusį tamsiai mėlyną chalatėlį.
– Nieko, atėjo kažkokia moteris ir paklausė, kas vyksta, – trumpai paaiškino Emanuelė.
– Grizytė? – apstulbusi paklausė Jurga, susisukusi į antklodę lyg mumija.
– Nežinau... Kas ji? – paklausė Emanuelė.
– Bendrabučio prižiūrėtoja, bet niekad nenusileidžia pas mus – visada budi pas vaikinus, trečiame aukšte. Ten ir jos kambarėlis yra... – pašnibždomis išaiškino Agata.
– Mm... – murmtelėjo Emanuelė visai nesudominta ir ėmė rengtis.
– Supranti, jos visi bijo kaip velnio... – giliai įkvėpusi ėmė pasakoti Agata, bet netikėtai ją pertraukė vėl susirūpinusi Inesa:
– Kaip tavo ranka?
– Gerai, manau... – nenoriai atsakė Emanuelė, nes po teisybei atrodė, kad rankai žymiai blogiau nei vakar.
– Inesa, nepertraukinėk! – sušuko Agata supykusi.
– Atleisk...
– Tai va, klausyk, Ema... – entuziastingai ėmė tęsti Agata.
– Aš ne Ema, – paprieštaravo Emanuelė.
– Koks skirtumas? – nustebo Agata.
– Manęs taip nevadina.
– Dabar vadins, – nurėžė ji ir lyg niekur nieko tęsė savo pasakojimą. – Ta Grizytė yra visiška beprotė. Iš tiesų, ką ji gali padaryti? Tik paskųsti direktorei ar iškviesti apsauginį... Daugiau nieko. O jos vis tiek visi bijo kaip velnio! Tu neįsivaizduoji, kaip ji atrodo, kai supyksta... Kaip iš pragaro išlipus.
Emanuelė nebesiklausė. Nesvarbu, kokioje aplinkoje pati augo, nesvarbu, kad jos niekas ypatingai neauklėjo, tačiau ji puikiai suvokė įžūlumo ribas. Ir jai darėsi šlykštu gyventi apsuptai tokių įžūlių, nemandagių, piktų žmonių... O tepraėjo tik dvi dienos.
Nenusiteikusi šįryt susidurti dar ir su Roku, Emanuelė išėjo į valgyklą nelaukdama kambariokių. Bėgte nubėgo laiptais, norėdama kuo greičiau atsidurti plačiajame koridoriuje – tik čia pasijuto kiek saugiau, nes nebebuvo jokio kampo, iš už kurio būtų galėjęs išlįsti įniršęs Rokas.
Ji ramiai nužingsniavo tyliu, prieblandoje paskendusiu koridoriumi su viltimi jo gale rasti nediduką šviesos spindulėlį – sėdintį šalia lango, prie paskutiniojo stalo.