Daugelio žmonių manymu, vaikinas, suvedžiojęs merginą ir sulaukęs kada ji atsiduos – po to palieka vargšę, pamiršta, ir ieško kitų, nes atsidavusi mergina tampa nebeįdomia, tokia pat, kaip perskaityta knyga. Tačiau kaip bebūtų keista žinant sudėtingą Asto charakterį, jo elgesį ir gyvenimo būdą, bet jis sulaužė visas gyvenimo diktuojamas aksiomas ir net po pirmojo meilės vakaro, nepaliko ir nepamiršo Daivos. Jų santykiai išliko sudėtingi ir gal net sunkiai suvokiami, bet jų draugystė po pirmojo pasimylėjimo tapo tik dar tvirtesne.
Daivos tėvams Astas, aišku, iškart nepatiko. Jie buvo labai kategoriškai nusiteikę prieš tokį dukters pasirinkimą. Dar kur kas anksčiau, daug kartų girdėję apie išdykusį, nesuvaldomą, neprižiūrimą tėvų ir tik gatvės auklėjamą vaiką kuris jau tapo nieko gero nežadančiu jaunuoliu, jie tiesiog išsigando dėl savo dukters, jų manymu, geros, gabios ir ramaus charakterio mergaitės likimo.
Artimais kaimynais jie nebuvo, bet gyveno netoliese. Tai buvo nei kaimas, nei miestas. Prie pat miesto prišlijusioje kolūkio gyvenvietėje, savaime suprantama, veikė visi, rašyti ir nerašyti kaimo nuostatai. Žmonės puikiai pažinojo vieni kitus ir apkalbos ar kokios nors naujienos sklisdavo žaibo greitumu. Būdavo, kad istorija, gavusi pradžią, be galo pagrąžinama šmaikščių liežuvių, skriedavo nuo kiemo prie kiemo vis gražėdama ir tapdama tikru anekdotu ar tuščiu muilo burbulu. Nuo pat vaikystės Astui dažnai tekdavo pagrindinius šių istorijų vaidmenys. Nepamiršo jo net tuomet, kada jis susidėjo su mieste veikiančia grupuote, kuri buvo pakankamai atitolusi nuo jų gyvenvietės. Paprastai Astas į tai nekreipdavo jokio dėmesio ir net neklausydavo šių liaudies kūrinių. Tačiau dabar jis gana dažnai pradėjo lankytis Daivos namuose ir jos tėvai puikiai suprato, kad jų dukra taps tokių pat apkalbų objektu, o jiems jos neatrodė bereikšmės. Tačiau ką daryti? Jie nežinojo. Uždrausti dukrai susitikinėti su savo draugu? Tėvai suprato – tai neįmanoma. Nekreipti į šią draugystę dėmesio? Tačiau šis laisvo elgesio tipelis galėjo sugadinti didžią ir šviesią dukters ateitį.
– Nejaugi tai vienintelis vaikinas, vertas tavo dėmesio? – nekartą dukters geruoju klausė tėvas. – Ką jame radai ypatingo?
– Jis geras, tėti, – kaip įmanydama prieštaraudavo Daiva. – Mes mylime viens kitą.
– Dieve, dukrele, ką tu nusimanai apie meilę?! – įsiterpdavo motina. – Tu dar visai vaikas. Visas gyvenimo grožis prieš akis, o tu valkiojiesi su tuo pašlemėku-chuliganu.
Daiva supykdavo, trenkdavo durimis ir užsidarydavo savo kambaryje, o kartais net išeidavo iš namų. Bėgdavo guostis Astui, jei pavykdavo jį rasti, arba ieškodavo paguodos draugių kompanijoje. Lyg pakerėta, ji gyveno vien savo meile Astui – akla, aklai pasiaukojančia ir net nereikalaujančia atsako, bet karšta – tiesiog niekada nesibaigsiančia. Savo ruožtu Astas ją irgi mylėjo, tik visai kitaip, savaip. Jis gyveno savąjį gyvenimą, kuriame pagrindinį vaidmenį vaidino gatvės draugai, barai, kitos merginos, laisvalaikis, kurio metu jis užsiimdavo nebe visada švariais darbeliais. Tarytum suprasdamas gatvėje tykančių pavojų rimtumą, Daivos į šį gyvenimą Astas nevėlė ir net neįsileido. Jis dėjo visas pastangas, kad merginą nuo jų apsaugotų ir pasiliktų ją vien sau – tyrą ir nesugadintą. Ramia sąžine Astas galėjo Daivai pasakyti:
– Mažyte, šiandien aš užimtas. Su draugais eisim į kabaką...
Arba kitaip, dar paprasčiau ir dar labiau žeidžiančiai:
– Neturiu laiko, Daivuže. Šiandien vieno bičo1 gimkė2. Kada nors susitiksim...
Pažvelgus iš šalies darėsi keista, kaip greit Daiva susitaikė su antraeilės, bet mylimiausios merginos vaidmeniu, pritapo prie jo ir tyliai plaukė pasroviui, tenkindamasi tik tuo kas nukrenta iš dangaus, dėl ko nereikia kovoti. Savo merginą Astas pripratino prie savojo gyvenimo būdo, kuris turėjo dvi puses: šviesiąją – kurioje pirmą vietą užėmė Daiva ir tamsiąją, neįžvelgiamą – kurioje jis tapdavo visai kitu žmogumi ir kur tokiai švariai būtybei kaip Daiva, vietos nebuvo. Dalinai, būtent ši Asto gyvenimo pusė ir traukė nepatyrusią mergaitę, lygiai taip pat, kaip daugelį kitų merginų, kurios troško laisvo gyvenimo nuotykių ir romantikos, viso to, ką turėjo į savo bendraamžius nei protu, nei jėga nepanašus Astas, praėjęs aukštuosius gatvės institutų mokslus, pritapęs prie gatvės gyvenimo ir dabar jau galįs ramia sąžine pasakyti, kad gatvė yra antrieji jo namai. Jis buvo įsimylėjęs Daivą. Leido su ja laiką, bet kai linksmindavosi vienas, be jos, savo draugų kompanijoje, net nesusimąstydamas ir be jokios sąžinės graužaties galėjo permiegoti su bet kuria kita mergina – šiaip, be jausmų, savo ir jos malonumui.
Kai pirmą kartą Daiva sužinojo apie tokią išdavystę, ji labai įsižeidė. Kelias dienas vaikščiojo kaip nesava, apniūkusi, nekalbi ir net nežvelgė Asto link.
– Kodėl tu pyksti, Daiva? – pagaliau priėjęs prie merginos ir tikrai sutrikęs, nesuprasdamas jos jausmų, paklausė Astas. – Aš nepadariau tau nieko blogo... Mano jausmai nepasikeitė. Man trūksta tavęs, tavo meilių žodelių, tavo žvilgsnių, tavo švelnių rankų...
– Bet tu dulkiniesi su kitomis! – įniršęs Daivos riksmas nutraukė Asto pilamas gražbylystes. Jos žvilgsnis negailestingai varstė išdaviką. – Reiškia tau su jomis geriau?! Tuomet eik pas jas... Palik mane ramybėj...
– Tu neteisi. – Ramus Asto tonas tramdė merginos pykčio protrūkį ir vertė sutikti su dar neištartais pasiaiškinimais, neatsižvelgiant į tai, kokie jie bus. – Aš noriu, kad liktum su manim. Noriu mylėti tik tave. Jei tu pergyveni dėl to, kad aš su kažkuo dulkinuosi, tai be reikalo – tai juk ne meilė, o paprasčiausias poreikių patenkinimas. Kada nori valgyti – tu juk valgai. Nori miego – miegi. Lygiai taip pat ir čia. Kam reikalingi jausmai – pakanka sekso. Suprask, Daiva, mano jausmai visuomet su tavimi ir skirti vien tau.
Astas net neatsiprašė, nepažadėjo, kad daugiau tai nepasikartos. Jis nenorėjo meluoti, nes puikiai suprato, kad tai kartosis, kartosis nekartą, ne du, o pastoviai, nes jo gyvenimo nereguliuos ir nekeis niekas, išskyrus jį patį. Dabar viskas priklausė nuo Daivos: atleisti ar ne, susitaikyti su tokia meilės išdavyste ir keistu traktavimu to kas įvyko, ar ne. Ir Daiva atleido, aklai susitaikė su viskuo, nes jai Asto irgi trūko. Mergina geidė jo, geidė mylėti, geidė būti su juo ir jei prireiks, sutiko netgi dalintis juo su kitomis merginomis. Tą vakarą, pasibaigus pamokoms, Astas vėl nugvelbė iš mokytojų kambario raktą ir užsidarę tame pačiame fizikos kabinete, jie ilgai mėgavosi saldžiomis susitaikymo akimirkomis.
Bėgo dienos, slinko metai. Vasarą keitė ruduo, žiemą – pavasaris. Jie baigė mokyklą – baigėsi vaikiška romantika. Reikėjo gyventi toliau, tik jau kitaip – savarankiškai, taip, kaip gyvena suaugę žmonės. Pripratęs savimi rūpintis pats, nuo mažens bendravęs su draugais, kurie buvo daug vyresni, gatvės vaikas prie gyvenimo pokyčių pritapo kur kas lengviau. Toliau mokytis Astas net nemanė, dirbti – tuo labiau. Tačiau jis niekada neatmetė galimybės ir svajojo apie gražų, prabangų gyvenimą. Tiesa, kas naivioje jaunystėje apie tai nesvajoja, kas to nenori? Tik ar visiems lemta pasiekti savo svajonių apogėjų? Vargu... Ar pasiekė jį Astas?
Daiva ruošėsi studijuoti toliau, tačiau visų pirma jai buvo gaila skirtis su Astu. Ji puikiai suprato – jei išvažiuos, tai bus jų jausmų saulėlydis, po kurio seks tamsi naktis, o Daiva, neatsižvelgdama į visas jų santykių keistenybes ir ypatybes, Astą mylėjo.
– Tu juk paliksi mane, jei išvažiuosiu mokytis į kitą miestą, ar ne? – kartą paklausė ji.
Jie sėdėjo prie ežero, gražioje aikštelėje, neaukštų berželių ir krūmokšnių atskirtoje nuo netoliese šurmuliuojančio pliažo. Astas glostė juodus, kaip šilkas minkštus merginos plaukus ir apsimetęs negirdys jos klausimo, kalbėjo savo:
                     – Tavo plaukai labai gražūs. Kodėl nesidažai kaip kitos? Įsivaizduoji kaip atrodytum jei būtum šatenė ar blondinė?..
– Astai, aš uždaviau klausimą. – Nervingai krestelėjusi galva ir atsikračiusi šiuo metu visai nemielos Asto rankos, nutraukė tuščius žodžius Daiva. – Atsakyk. Tu paliksi mane? Susirasi kitą? –  Tai atrodė neįprastai, bet šįsyk ji reikalavo.
Neskubėdamas Astas užsirūkė ir išsitiesė ant minkšto paplūdimio smėlio. Lengvas vėjelis sklaidė cigaretės dūmus ir nešė juos tolyn. Staiga jis kilstelėjo ir atsistojo, tarytum laukdamas kažko ateinant apsidairė, po to grožėdamasis puikiu kraštovaizdžiu, įsmeigė žvilgsnį į raibuliuojantį ežero tolį, kuris mėlynavo pro retas virš vandens palinkusių žilvičių šakas. Atsigręžęs į tebesėdinčią merginą, su keistu kartėliu jis ištarė:
– Bet juk tu pirmoji mane paliksi. Išvažiuosi tu, o ne aš. Ir ką tu siūlai? Laukti tavęs penkerius metus?.. – Astas nusikvatojo ir atsainiai nusispjovęs, tęsė toliau: – Siūlai man laukti kol tu dulkinsies su kitais? Gal pagyventi vienuolyne? – Jis nervingai užsitraukė cigaretės dūmo ir egoistiškai stengėsi dar labiau apkaltinti nuleista galva sėdinčią merginą, kuri vis ieškojo, bet niekaip nesugebėjo įžvelgti savo kaltės. – Na ką gi, reiškia visa tai kas buvo, tebuvo mūsų pasaka, o pasakos, kaip žinai, visuomet baigiasi gerai. Tegul mūsų pasaka irgi baigsis gerai ir laimingai. Susirasi sostinėje man pakaitą. Graži, protinga, sekse patyrusi – šioje srityje išmokiau tave visko – nemalonumų nepatirsi... O aš rasiu sau kitą, gal ne tokią kaip tu, bet tiek jau to – bus gera... Štai ir pasakos pabaiga. Ir aš ten buvau – alų, midų gėriau... Jie gyveno ilgai ir laimingai, paskui suseno, turėjo krūvą vaikų ir anūkų... Bet nebegalėjo dulkintis ir... – Astas vėl šaipėsi – bjauriai, ironiškai ir žeidžiančiai. – Kitos išeities nematau, Daiva. Kada nebegalima dulkintis – mirštama... Mirsime ir męs. Padėsi ant mano kapo gėlių puokštę...
Jis pasiekė savo. Mergina verkė. Jai buvo gaila palikti pirmąją meilę. Ją žeidė Asto žodžiai, kuriais jis kaltino ir taip lengvai jos atsisakė rasdamas tinkamą pakaitalą jų įsisenėjusiems jausmams.
„Dieve, nejaugi aš jam nereiškiu nieko daugiau nei visos jo kekšės? – svarstė Daiva, o jos skruostais riedėjo ašaros. – Nejaugi?.. Nejaugi aš tikrai tokia kvaila, kad myliu jį ir apsimetinėju manydama, kad jis myli mane? Kodėl? Kodėl jis toks žiaurus ir neteisingas?..“
Vakaras buvo sugadintas, tačiau jis išsprendė daugelį klausimų, dar ir dar kartą primindamas, nepaneigiamai patvirtindamas, kad kitos išeities nėra.
Praėjo dar truputėlis laiko ir šis klausimas išsisprendė pats, savaime. Daiva nepraėjo konkurso ir neįstojusi mokytis, nusiminusi grįžo namo. Didžiam merginos tėvų nusivylimui, įsimylėjėlių porelė vėl buvo kartu ir tęsė keistus, niekaip nepasikeitusius santykius.
Kol Daiva siekė mokslo aukštumų, Astas veltui laiko irgi neleido. Laikai atėjo įdomūs – daug žadantys, bet greit atimantys, skaudžiai baudžiantys nevėkšlas ir aukštinantys įžūliuosius. Daug ko trūko parduotuvėse, daug ką galėjai nusipirkti tik turguje, iš spekuliantų, perpardavinėtojų, kuriuos greit ėmė vadinti pagarbiai – smulkiaisiais verslininkais. Astas su draugais irgi užsiėmė šiuo smulkiuoju verslu. Kažką atveždavo, kažką išveždavo. Kažką pirkdavo, kažką parduodavo. Prekiavo, sukosi – pragyvenimui, išgertuvėms, merginoms pakakdavo net su kaupu.
– Žemės nearsiu, – labai aiškiai tėvams paaiškino Astas. – Noriu gyventi ir gyvensiu – ne mėšle, o aukse. Pamatysit!
Tuo tarpu Daiva, grįžusi namo, bandė susirasti darbą. Aišku – nerado. Klestėjo bedarbystė. Neliko nieko kito, kaip padėti tėvams ūkyje. Atvirkščiai nei Astas, ji neieškojo aukso kalnų ir lindo į mėšlą.
Ėjo laikas. Astas stengėsi uždirbti vis daugiau ir daugiau. Kartais sekėsi, kartais – ne. Buvo visko: ir pergalių, ir bankrotų. Kartą, jau beveik prieš santykių su Daiva nutrūkimą, Astas sėdėjo jos namuose. Jie gurkšnojo neskanų, rūgštų, Asto atsineštą šampaną. Kurį laiką nenuleisdama žvilgsnio stebėjusi mylimąjį, staiga Daiva ištarė visai ne meilės žodžius:
– Astai, mūsų santykiai nebegali ilgai trukti. Mes jau suaugę žmonės. Būtinai reikia aiškumo. Tu ruošiesi mane vesti?
Šis klausimas seniai kankino merginą. Daiva jautė, kad Astas ją myli, bet taip pat matė ir suprato, kaip jis naudojasi ja. Ji irgi mylėjo Astą. Abipusė meilė. Atrodo, ko daugiau reikia? Tik ta meilė darėsi vis keistesnė ir keistesnė, tapo slegianti ir net juokinga, nes jie tikrai nebebuvo vaikais ir jausmai reikalavo atsakingumo. O jo kaip tik ir trūko. Trūko aiškumo, trūko ateities, kuri slėpėsi po storais nepastovumo debesimis.
Astas pažvelgė į merginą ir kaip paprastai tokiais atvejais atsainiai šyptelėjęs, atsakė vi-sus jausmus atstumiančiu ironišku klausimu:
– O ką, nusprendei man pasipiršti?
– Astai, mes nebe mokinukai kurie dulkinasi ant mokyklinių suolų. – Šį sykį Daiva tryško ryžtu. – Metas galvoti apie gyvenimą jei, žinoma, nori, kad mes išliktume.
– Nejaugi gyvenimas tavęs netenkina? – Atšiaurumas ir ironija iš Asto žodžių nedingo. – Tačiau gerai pagalvok, mažyte, ir atsakyk, kuo skirsis šeimyninis gyvenimas po vestuvių nuo dabartinių mūsų santykių. Tu kišis į mano reikalus, kelsi pavydo scenas... Tu skalbsi mano purvinas kojines ir svetimom bobom dvokiančius triūsikus... Nejaugi tu šito nori? Man gai-la tavęs...
– O mūsų meilė, kaip ji? – Daiva stengėsi pažinti savo mylimąjį, bet negalėjo jo suprasti. – Nejaugi mūsų meilė žus? Aš žinau, anksčiau juk pats šito nenorėjai...
– Pakentėk dar... Iki šiol ji juk nežuvo. – Staiga Asto balsas pasikeitė ir tapo minkštesnis, raminantis. – Kam dabar lengva? Laikai tokie mėšlini, pradvisę neteisybe ir reikalaujantys iš kiekvieno žmogaus ją puoselėti, nes kitaip tu pats tampi smirdančiu šūdu, sudžiuvusiu ir nuspirtu į dulkiną pakelę. Pasistengsiu užkalti daugiau babkių mūsų gyvenimo pradžiai – pagalvosim ir apie veselijas3. O dabar, Daiva, pasuk raktą duryse. Su šiuo chalatėliu tu labai jau erotiška. Eikš čia, mano sex giorl4... – Jis timptelėjo merginos chalato diržą kuris lengvai atsirišo ir apnuogino nepriekaištingą jos kūną. – Aš tiesiog trokštu su tavim mylėtis... – Astas glostė švelnias merginos šlaunis, kurios atsidengė prasiskyrus chalato skvernams.
1 Bičas – draugas (žarg.).
2 Gimkė – gimimo diena (žarg.).
3 Veselijos – vestuvės (liaud.).
4 Sex giorl – seksuali mergina (angl.).