Sakmadēniais, saulai tik pakilė`jus, kelaliu pra mus bažnytėlan aidavā sanēlā. Ana būdavā visadu juodai apsrė`džius ir prieky savys su lazdeli` baksnodavā šalikelās takelį. Klausēm tėvā, kodel ana taip dārā.
-Tai labai nelaiminga bābutē. Ana žabala, tai su lazdeli` baksnodama prieky savy žemį` jaučia, kur yra žmānių sumintas takelis ir taip suranda kelių. A visus posūkius žinā iš atmintēs , kai uliojā su kitais žmānėm.
-Tai ana nemātā nei žalių medelių, nei kvetkelių žedų, nei mėlynā dungaus ir debesė`lių.
-Nemātā….
-Ažu kũ jų Dēvulis teip nubaudē ?- klausiam tėvā.
Tėvas pažiūri in mus, paskāsā pakaušį ir sākā:
-Yra toks sanas labanāriškių prōvijimas apē žabālius. Tik nežinau tiksliai, ar tai apē šitų giminį ar ne.
-Paprōvyk tātuk, - prašam tėvą
-Šitas pravijimas iš sanų laikų, kai letuviai kartu su linkais buva pakily` preš baudžiavų ir maskōlių priespaudų. Šimtai ir tūkstančiai vyrų ir moterų pakilā,apsginklāvā šākēm, ragotinēm padarytām iš dalgių ar sāvā gamybās muškietām ir stōjā kariaut’ preš gerai ginkluotų cārā kariuomenį. Jiem padėjā visa Letuva. Daug aukų ginklam pirkt’ kunigų paraginti surikdavā bažnyčiāse. Kiti gi padėjā maistu, rūbais, žirgais .Labanāriškiai irgi buvā prisdėjį prē čia atvykusių linkų su katrais ne vienų mūšį laimėjā. Ale jėgās buvā nelygiās.Cārā kariuomenē buvā ginkluota naujais ginklais, gerai apmokyta. Be to, atsrasdavā pardavikų, katrie až grašius, judošiškus grašius, indavinėjā sukilālius, pranešinėjā žundaram, kur jų stāvyklās.
Vienas toks mūšis buvā ir Labanorā giriāj. Ilgai giria tūdien drabėjā nā šaižių maskōlių šautuvų ir duslių savadarbių sukilālių muškietų šūvių, katrų buvā vis račiau girdėt’ ā pā tām ir visai nutilā…
Pavakary vienā vienkēmiā atšlaiman inlākē vežėčiās su sužaistu sukilāliu. Bailiai apsdairydamas priėjā gaspadorius.
-Žmāgau,-sākā sukilālis. -Padėk man  .Va šitoj skrynēlāj yra mūsų pulkā kazna. Jų raikia gerai pakavōt’,kad jų atrastų, kai Lētuva bus laisva.
-Kazna,- pinigai… -sukirbėjā mužikėliā galvoj. Ānas mātē, kaip par Labanārinį tākion gelažim apkaustytān skrynēlān žmonēs mētē pinigus.Ā poniās nat nā pirštų nusmovį auksinius žiedus ti mētē.
Grait` ānas pačiupā lōpetų ir až kluonā jėmē kast’ duobį. Visų laik jām galvoj sukās mitys ape skrynēlāj gulinčius turtus. Va, myslijā, viskas klostās kaip iš pypkēs. Žmona nesaniai parvesta, sulauksiu palikuonių. Ā čia dā ir pinigai atājā namō patys. Grait` duobė buvā iškasta, skrynēlā indėta duobėn. Tik kũ daryt’ su sukilāliu? Kiba velnias jį pakusijā ir ānas grait` sumetē kũ daryt’.
-Tu ataik, - sākā, -pažiūrė`k ar pakankamai giliai ažkasme tāvā kāznų.
Kai sukilālis šlubuodamas prėjā prē duobės , mužikas iš visų jėgų trinkē jam par galvų su lopetu ir kumšterājā duobėn. Grait` jėmē ažkasinėt’. Ale ānas kuriam laikui atsgāvā ir jėmē šaukt’ iš duobės.
-Durniau, čia ne pinigai. Čia brungiau….Čia Letuvos… Čia lasvēs…
Ale smėlis vis birā ir birā jam un  galvos…
Iš visų jēgų pakėli`s galvų iš pa žemių ānas dā sušũkā:
-Žabaliau, kad tu ir tāvā vaikai nematytumet` saulās…
-Auksas, auksas, auksas,- tesksmbėjā mužikā galvōj. Grait` ažukasē duobį ir palaukis valandėli` šokā atkasinėt’. Grait` atadārē kruvinų skryneli` ir dideliam jo nusminimui ti nebuvā nei pinigų ,nei auksā. Ti buvā kulkam suskylė`ta sukilālių pulkā vėliava ir sukilālių ir šelpėjų sąrašai. Šalia daugeliā pavardžių buvā parašyta kadu ir kur žuvā. Gali` buva parašyta
-Prisiminkit` mus kai busit` laisvi`.
Nat aptēmā akyse mužikui. Pā biškį jam daė`jā kŭ ānas yra padāris. Kur ānas beė`jā, visur jām ausyse girdėjās paskutiniai sukilāliā žodžiai;
-Kad tu ir tāvā vaikai nematytumēt sāulās.
Taip diena iš dēnōs jam tumsė`jā pasaulis. Gan grait` ānas visai apžabālā. Didžiausiām jo skausmui pusžabalis gimē jām ir sūnus ā pā tām ir anūkėlā.
Išnykā žabālių giminė, žmonēs neprisimena nat jų pavardžių. Ir sādyba saniai sudegē trinkta žaibā, a žēmē apaugā mišku. Ā anūkėlā gyvena kaip ubagėlā prisglaudus pas svetimus žmones.
-Tatuk, kol Devulis taip baudē ne tik žabalių ale ir jo vaikus ir anūkus. Ānys gi buvā nekalti.
-Matat, vaikai, až labai didelius griekus, dažnai yra baudžiama giminės išnāikinimu.
Ā čia buvā baisiausi grēkai, -žmāgžudystē ir Tēvynēs išdavystē. Až pirmų nubaudē Dievas, ā až untrų griekų- žmonēs. Ānys nemylė`ja jų, nebendrava, nat vardų jų nežinojā. Teip ir likā žabaliai žmanių nubausti ažmarštim .Ā vardai tų kas galvas paguldē až Lietuvų prisimenami amžinai, kol bus gyvų tikrų letuvių.
Saniaĩ tai buvā. Dabar šitų provijimų gal teprisimena tik tose vietāse gūdžiai ūžianti giria par aždušines ir Indrajų ažeri,- Indras pėdaj teliuskuojantis vandenėlis,- jo dukrālās Indrājās ašarė`lās.Ti amžinas vėjas gainioja vilnelas ir skaičiuoja smiltelas,- mūsų gerus ir blogus dārbus. Muožnėt` ir ažmiršt’ šitų prōvijimų, ale ar nėra ir dabar tarp mūsų žabālių, katrie del
vienā kitā litā kelia runkų prēš brolį.