Daivai šis pasiūlymas pasirodė labai netikėtu ir gan patraukliu. Jos dar niekas nebuvo kvietęs į pasimatymą, o dabar tai buvo padaryta taip atvirai, tiesiog per pamoką. Ir dar kas kvietė! Vaikinas, apie kurio blogą reputaciją žinojo vos ne visas miestas, tačiau apie kurį svajojo neviena romantikos ištroškusi mergina, netgi vyresnė už jį patį. Daiva apie Astą žinojo tik iš draugių pasakojimų. Iki šiol ji visai nesidomėjo šiuo vaikinu, tačiau likimo valia ji patiko į klasę kurioje mokėsi Astas, o dabar, nežinia, apgalvotai ar tiesiog spontaniškai, šis vaikinas atsisėdo šalia jos, už jos suolo.
Įžūlus nenuorama, besivalkiojantis vienoje kompanijoje su gerokai vyresniais draugužiais, kurie savo grupuotės veikla terorizavo visą miestą. Tiesa, puikus sportininkas, bet tuo pat metu ir nepakeičiamas mušeika. Būtent taip visi charakterizavo Astą ir jau tada stengėsi nepereiti jam kelio. Tačiau per tas porą savaičių, kurias Daiva mokėsi naujoje klasėje, nors nė truputėlio su Astu nesuartėjusi, sugebėjo pastebėti, kad šis, ne pagal metus subrendęs vaikinukas į viską pasaulyje žiūri savaip, visai ne taip kaip kiti paaugliai, ir visada turi tvirtą savo nuomonę, kuri dažniausiai skyrėsi ne tik nuo kitų vaikų, bet ir nuo suaugusiųjų nuomonės; jis niekada ir niekam nenusileidžia, bet visada pasirengęs apginti ne vien save, bet ir silpnesnius už save vaikus, jei jo manymu, jie teisūs. Astas puikiai darbavosi ne tik kumščiais, bet ir šmaikščiu liežuviu, neretai laidydamas gatvės žargono replikas. Jis mokėsi labai blogai, tačiau esant gerai nuotaikai, galėjo būti nepaprastai žingeidžiu ir nukamuodavo mokytojus savo klausimais, kartais net tokiais, į kuriuos jie nerasdavo atsakymo, tokiu būdu paversdamas pamoką tikru balaganu.
– Na kaip? – nesulaukęs nei teigiamo, nei neigiamo atsakymo, vėl paklausė Astas. – O gal varom tiesiog dabar, a? Įsivaizduoji, Daivuže, kaifuojam bare: muzonas1, šampusikas2, gardūs ledai... – svajokliškai, viliojančiai primerkęs akis, visiškai atitrūkęs nuo aplinkos kurioje dabar sėdėjo, flirtuojančiai tęsė jis.
Iš Asto lūpų sklido tikrai nebe vaiko žodžiai, o saldžios suaugusio vyro vilionės. Galbūt todėl, nepatyrusiai, naiviai merginai, veikiau dar mergaičiukei, darėsi sunku ir net nebeįmanoma joms atsispirti.
– Tada bent jau po šios pamokos, – pagaliau pakuždom atsakė Daiva, davusi sutikimą ir net neįtardama, kokį vaidmenį jos gyvenime suvaidins būtent ši, tokia panaši į visas kitas, biologijos pamoka.
– Kaip nori... – Merginos žodžiai Astui buvo visiškai bereikšmiai, lygiai tokie pat, kokia bereikšmė buvo pamoka. – Tu juk žinai – aš galiu nors dabar... – trūktelėjęs pečiais, pridūrė jis. – Tada pasnausiu kol baigsis ši nesąmoninga pamoka, o tai vakar grįžau namo jau paryčiais. – Jis padėjo galvą ant suolo ir užmerkė akis.
O netrukus, pasibaigus pamokai, pabėgę iš likusių pamokų, jie jau įėjo į pustuštį barą ir atsisėdo prie mėgstamiausio Asto staliuko, šalia lango. Daiva jautėsi nejaukiai. Apsirengusi mokykline uniforma, ji puikiai suprato, kad nepritampa prie baro aplinkos ir netgi atrodo kvailai ir juokingai. Čionai Daiva atėjo pirmą kartą, ir ne vien čionai; tokio pobūdžio įstaigoje ji lankėsi pirmąsyk. Tuo tarpu Astas bare jautėsi kaip savo namuose ir, be abejo, kur kas geriau nei mokykloje. Jis iškart atgijo, pralinksmėjo, persimetė keletu žodžių su besisukiojančia prie baro pažystama padavėja, trumpai paplepėjo su keletu vaikinų, kurie sėdėjo už gretimo staliuko. Tačiau Daivos nepamiršo, grįžo pas ją, ir kaip tikras kavalierius, paklausė:
– Vyno, šampano, o gal ko stipresnio? – Atsidrėbęs minkštame, odiniame krėsle, Astas atidžiai vartė meniu. –  Ką nors valgysi?
– M-man?.. N-nežinau... Nebent tik... – Daiva visai sutriko. – Na... Nebent, jei tik truputėlį vyno, sauso...
– Raudono, balto? – Astui tai buvo įprastas klausimas, toks pat, kokiu Daivai būtų pasirodęs: „Kokius ledus valgysi – pieniškus ar su šokoladu?“. Tada ji, aišku, nebūtų susimąsčiusi dėl atsakymo. O dabar...
– Raudono, – nebesvarstydama atsakė mergina. Jai nebuvo jokio skirtumo – raudono, ar balto, tačiau Daiva nenorėjo pasirodyti naivia, nesubrendusia mergaičiuke, kuri tebegeria tik pieną ir sultis.
Baras skendėjo jaukioje prieblandoje. Sklido lengvo bliuzo garsai. Ant lubų, sienų ir grindų blykčiojo palubėje besisukančio, įvairiaspalves švieseles spinduliuojančio stiklinio burbulo atšvaitai. Žmonių buvo nedaug, o ir tie – pastovūs lankytojai, čia leidžiantys nuobodžius vakarus, ir visi gerai pažystantys Astą.
Jie sėdėjo ilgai ir kalbėjosi, kalbėjosi, kalbėjosi... Nuo išgerto vyno Daivai kaito skruostai, maloniai svaigo galva, iš kažkur labai toli atskrieję, ausis siekė tai flirtuojantys, tai rimti, tai rūpestingi Asto žodžiai, nerišliai sklaidėsi mintyse ir pasiekę sąmonę, maloniai glostė nepatyrusią širdį. Jai buvo gera ir nesinorėjo niekur eiti. Tai buvo pirmas Daivos pasimatymas. Pirmas – toks keistas, visai netikėtas ir neapsakomai romantiškas. Šalia sėdėjo vaikinas, su kuriuo mielu noru būtų draugavę daugelis mergaičių. Tačiau šįvakar ji priklausė jai. Daiva nepadarė nieko tokio, kas galėjo sudominti šį, daugelio geidžiamą plevėsą. Ji nežengė jokio žingsnio, o jis, kažkodėl, pats panoro su ja draugauti, ar bent jau išsirinko tam, kad paįvairintų šią dieną, šį vakarą. Tačiau kaip ten bebūtų, Astas atsivedė Daivą į barą, vaišino, nerūpestingai plepėjo, domėjosi ja, ir todėl mergina skrajojo padebesiais. Daiva tiesiog nesugebėjo pati-kėti šios dienos sėkme ir pamokomis, kurios netikėtai virto nerealia pasaka.
Tą vakarą Astas pirmą kartą Daivą pabučiavo. Ji nesipriešino, tačiau pajutusi jaudinantį lūpų prisilietimą ir nepatirtą deginančią aistrą, išsigandusi savo jausmų, lengvai ir atsargiai, nenorėdama įžeisti, atstūmė kavalierių ir tyliai pratarė:
– Nereikia, Astai. Prašau, nereikia...
Neprieštaraudamas Astas paleido Daivą iš savojo glėbio. Jis nieko nereikalavo ir elgėsi taip, tarytum nieko nebūtų įvykę; tik palydėjo savo naująją merginą iki namų ir atsisveikindamas pasakė:
– Tu man patikai. Žinok, tavęs nebepaleisiu. Būsi mano mergina.
Ši frazė vėl suskambo ne kaip neapgalvoti vaiko žodžiai, o kaip rimtas savimi pasitikinčio vyro perspėjimas, net neklausiantis sutikimo, truputėlį egoistiškas, bet nepatyrusiai merginai jis pasirodė pačio dangaus siųsta dovana. Staiga Daiva pajuto baisiausiai jos trokštanti. Ji geidė užsimezgusios draugystės tęsinio, norėjo turėti savo vaikiną kaip turėjo juos kitos mergaitės, pagaliau, ji svajojo apie naujus jausmus – tokius kilnius ir malonius, tokius išsvajotus ir išpuoselėtus, tokius, kokie rodomi kino filmuose ar vaizduojami meilės romanų puslapiuose. Deja, Daiva visai pamiršo, kad tai realus gyvenimas, o pasakos aplanko nebent rožiniuose sapnuose, kada užmiegi apkabinęs nekaltą, baltapūkę lėlę.
Nuo tos dienos pamokų metu Astas beveik visuomet sėdėjo su Daiva. Pakankamai dažnai jie susitikinėdavo ir ne mokykloje. Slampinėdavo miesto gatvėmis, leisdavo laiką bare ar kavinėje, kur jau visi pažinojo nebe vien Astą, bet ir jo merginą Daivą. Tiesa, Astas niekada nevengė kitų merginų draugės, kurioje, jau savo kompanijoje, leisdavo netik dienas, bet ir naktis. Daivai, kaip, beje, ir nei vienai iš kitų savo draugių, jis nejuto jokių įsipareigojimų. Tačiau jos, puikiai suprasdamas gatvės gyvenime slypintį pavojų, į savo draugų kompaniją Astas neįsileido ir keistai ją saugojo.
Kartais klasės draugai iš šios draugystės bandydavo pasišaipyti, tačiau tik Astui negirdint, jam už akių, nes suprato kokios liūdnos gali būti šių pajuokų pasekmės jei pastarasis apie jas sužinos. Tokiu atveju juokų mėgėjas privalės arba užsimokėti už savo nekaltus juokelius, arba bus negailestingai apkultas – visai nebūtinai pačio Asto ir ne mokykloje, o kieno nors iš jo draugų – mieste, diskotekoje, ar šiaip – gatvėje.
Tą žiemos dieną mokykloje vyko Naujametinis vakarėlis. Vos pasibaigus programėlei kurioje dalyvavo Daiva, Astas nusivedė ją į nuošalų kampelį ant tamsių laiptų kuriais retai kas vaikščiodavo ir netaręs nė žodžio, pradėjo karštai bučiuoti. Daivai visai patiko toks romantiškas meilės protrūkis. Mieli ir švelnūs bučiniai atrodė kažkokiais kitokiais nei visuomet. Jie dar labiau degino merginos lūpas, svilino veidą, glamonėjo kaklą... Asto rankos pasitikinčiai slinko įsitempusiu, standžiu mergišku kūnu kurį dengė tik plonytė šventinė suknelė ir glamo-nėjo jį taip, kaip dar nebuvo glamonėję. Staiga Astas stvėrė Daivą už rankos ir timptelėjo paskui save. Jau koridoriuje jis išsitraukė iš kišenės raktą ir atrakino fizikos kabineto duris. Įaudrinta glamonių, mergina net nesuvokė ką jie daro. Vos įsmukus pro atsivėrusį siaurą plyšelį į pažystamą, bet tamsų kabinetą apšviestą tik pro langą krintančios mokyklos kieme degančių žibintų šviesos, paskui juos išdavikiškai užsitrenkė durys ir spragtelėjo spynoje pasuktas rak-tas. Daivai svaigo galva. Ji vos besilaikė ant kojų. Mergina jautėsi esanti Astui dėkinga už tvirtas rankas, kurios prilaikė ją, o po to švelniai, bet ryžtingai kilstelėjo kaip plunksnelę ir pasodino ant kieto mokyklinio suolo; tik šių rankų dėka Daiva neprarado pusiausvyros ir nesusmuko ant grindų.
– Šįvakar tu nuostabi, mažyte – įsikniaubęs ir bučiuodamas ant pečių išsidraikiusius merginos plaukus, kuždėjo Astas. – Nuostabi, stebuklinga, tikra deivė... Ne, savo kerais pakerėjusi dievaitė...
– Dieve, Astai, o jei kas užeis!? – tik dabar sukaupusi sveiko proto likučius, vargiai galėdama perrėkti pašėlusiai besidaužančios širdies dūžius, vos girdimai sušnabždėjo Daiva. – Jei...
Astas neleido jai užbaigti. Jis užčiaupė merginos burną bučiniu, bet greitai atsitraukė ir norėdamas, kad ji visiškai užsimirštų ir atsipalaiduotų, paaiškino:
– Aš užrakinau duris. Raktą nutempiau mokytojų kambaryje. Kito nėra. – Jis ramino merginą ir nebeleisdamas jai nei galvoti, nei kalbėti, vėl užčiaupė lūpas ilgu bučiniu.
Pamiršusi viską, Daiva atsidavė dar neišbandytiems, nepatirtiems, bet svaiginančiai maloniems jausmams. Dabar Asto rankos jau begėdiškai, nieko nesidrovėdamos, glostė jaunas, standžias merginos krūtis, lindo po suknele, slinko švelniu kūnu, meistriškai ir patyrusiai ieškojo erotiškiausių jo vietų. Iš merginos lūpų veržėsi nevalingi, sunkūs atodūsiai. Ji jau seniai nebekontroliavo savo veiksmų ir netekusi galimybės mąstyti, atsipalaidavusi plaukė pavėjui – ten, kur ją plukdė Astas. Tai buvo kažkas nesuprantamo ir niekada anksčiau nepatirto. Daivą apėmė neapsakomas geismas suartėti su vaikinu kuris jai patiko, su kuriuo ji draugavo, kurį dievino ir kuriam šiuo momentu buvo visa atsidavusi, net negalvodama apie tolimesnes pasekmes. Tik kažkur, pačioje sąmonės gilumoje, mergina pajuto gėdą. Daiva juto kaip Asto rankos naršo po suknele ir glosto jau nuogas, styrančias jos krūtis. Po to mergina pajuto, kaip virpantys Asto pirštai atsagsto suknelės sagas, kaip suknelė slysta žemyn ir jos kūnas – žavus, geidulingas, svajojantis apie vyriškas glamones ir iki šiol nepatyręs meilės ekstazės, iš lėto apsinuogina ir ji, prilaikoma tų pačių stebuklingų rankų, visu ūgiu išsitiesia ant šalto ir kieto mokyklinio suolo, dar nesuvokdama kas jos laukia, bet besąlygiškai pasiruošusi viskam.
– Tu šito nori? – Lyg iš kažkur labai toli, Daivą pasiekė Asto klausimas, kuris dusliai atsimušė į nebefunkcionuojančias jos smegenis. – Tu pasirengusi pajusti nežemiškus malonumus? Sakyk, tu nori su manim mylėtis?
– Taip... O, taip... – teįstengė išspausti drėgnos merginos lūpos, nors jai pasirodė, kad tai pasakė ne ji, o kažkas kitas, pašalinis, o gal tai buvo iš sąmonės gilumos išsiveržęs vidinis balsas, kuris neleido nė žingsneliu atsitraukti atgal.
Gavęs sutikimą tolimesniems veiksmams, Astas tęsė glamones ir leidosi vis žemyn ir žemyn, keliaudamas įsitempusio, jauno kūno vingiais. Jis seniai nebebuvo naujoku šiuose reikaluose ir puikiai išmanė kaip merginai suteikti visus malonumus. Daivai gi, visa tai buvo nauja, pirmąsyk. Merginai atrodė, kad ji netenka sąmonės, kažkur skrenda, lekia, pašėlusiai sukasi ir visa dega, tarytum gulėtų ne ant šalto mokyklinio suolo, o ant ką tik užkurto laužo liepsnų. Staiga ji pajuto visu kūnu nusiritusį skausmą. Daivos veidas persikreipė, o iš lūpų išsiveržė dejonė – tokia keista, nesuprantama, galbūt sukelta skausmo, o gal iššaukta palaimos. Tačiau Astas nesustojo, nes pajuto merginos kūnu nusiritusią nežemiško malonumo bangą, kuri užgožė net skausmą. Jie abu, drauge, nerūpestingi ir nuogi, maudėsi kunkuliuojančioj ekstazės jūroj.
Su daugeliu merginų besimylėjusiam Astui darėsi pačiam keista, kad šįsyk pajuto kažkokį naują pasitenkinimą, kažką ypatingą ir dar nepatirtą. Tai buvo ne vien beprasmis seksas kaip kaskart anksčiau, o kažkas daug daugiau. Tik kas?
„Aš myliu ją. – Netikėtai Asto galvoje praskriejo žaibiška mintis. – Myliu! Myliu! Myliu! Kodėl?! – Staiga jis krūptelėjo ir pats išsigando savo minčių. – Kuo ji skiriasi nuo kitų panų? Tokia pat... Lenda, gi, durnystės į galvą...“
Tačiau paneigdama visas mintis, už Astą kalbėjo jo širdis. Tai buvo tikros ekstazės viršūnė. Pagaliau du suprakaitavę, išsekę kūnai nurimo ir sustingo kaip suakmenėję amžiams. Astas laikė nuogą, suglebusį mylimosios merginos kūną pusiau pakeltą ant rankų ir tvirtai prispaudęs prie krūtinės, mėgavosi sunkiu, trūkčiojančiu jos alsavimu. Pagaliau atsibudusi po ilgo orgazmo, Daiva sušnabždėjo:
– Astai, mums reikia eiti...
– Daiva, aš nenoriu tavęs paleisti. – Vis tik Astas atleido savo gniaužtus ir mergina atsirėmė alkūnėmis į suolą. – Noriu, kad tu visada būtum su manim...
Tik dabar prisiminusi, kad ji visiškai nuoga, Daiva vikriai stryktelėjo nuo suolo ir išsigandusi to ką jie padarė, susigėdusi, stvėrė ant grindų nuslydusią suknelę, prisidengė ja begėdišką nuogumą ir sutrikusi paprašė:
– Prašau, nusisuk, man reikia susitvarkyti... – Tai buvo juokingas prašymas, tačiau nepatyrusiai merginai darėsi tiesiog baisu ir gėda jausti jos nuogumu besigėrinčio vaikino žvilgsnį.
1 Muzonas – muzika (žarg.).
2 Šampusikas – šampanas (žarg.).