Lietus saugus. Atsargiai suvyniotas į lelijom kvepiančią servetėlę ir padėtas ant aukščiausios lentynos. Niekas jo nepasieks ir nepaims. Niekas nė nežino, kur jis yra. O aš – žinau, nes jis mano.
Tai dovana, kuri visda man primins tą vakarą, kai abu sėdėjom po senu ąžuolu ir skaičiavom milžiniškas debesų ašaras, liejamas dėl mūsų... švelniai krintančias ant veido ir nuplaunančias deimantiniais lašeliais iš akių išlietą liūdesį.
O tada tu išėjai. Lietus liko tik man.