Dar neužgesk, mano vilties šviesi žvaigždute,
Paimti kelrode tave į naują, didį kelią,
Kuriame aikčiotų jausmai  karšti prabudę
Ir akys būtų vėl jaunatviškai nustebę.

Tiek daug dar nematyta, nepažinta, negirdėta -
Tik knygos, tik vaizdai ir kalbos svetimų.
Taip norisi tikėt, kad toliuose dar laukia pažadėta
Ir man skirta akimirka nuspalvinta džiaugsmu.

Žinau ir suprantu – esu rate prie kasdienybės prirakintas,
Gyvenimo tėkmėj, tarp pareigos – galėjimo krantų,
Ir rankomis - šilkiniais saitais švelniai apkabintas,
Kurioms lyg oras reikalingas vis dar tebesu.

Bet kaip sunku išgirst – pakaks, jau laikas baigės,
Dosniom dovanomis ne kartą lepintas buvai
Ir akyse ne žiedlapiai, o šoka baltos snaigės,
Jei norisi sušilt, sušilk, kur dega atminties laužai.

Kiek daug tiesos eilinio ryto įprastinėj knygoj,
Jos turiny - dešimtmečiai ilgi, beveik jau pamiršti,
Jei liko kas, tai liko pamatyti
Kraštai kiti, kalnai su jų baugia paslaptimi.

Žinau, kad viename gyvenime man visko neaprėpti,
Trumpai, o kaip trumpai čia žmogui lemta būti!
Tačiau kodėl, kodėl likimui dar nepašnabždėti –
Dar neužgesk, mano vilties šviesi žvaigždute.