Už aukštesnių nei Džomolungma kalnų, slepiančių dar nematytus slėnius ir juos nuklojusias neįtikėtino grožio gėles, už platesnių nei jūros vandenų, bangomis išnešančių neregėto dydžio gintarėlius, už tankesnių nei Amazonės miškų, krykštaujančių dar negirdėtais paukščių balsais ir zvimbiančių pulkais neatrastų vabzdžių vabzdelių, gyveno Laumė. Ant didelio šalto akmens, sunkiai slegiančio žalią vešlią žolę, Laumė pynė kasas savo sesėms ir gyvais žiogais segė į plaukus nematyto baltumo gėlių žiedus.
  Kiekvieną dieną jos šitaip leisdavo – ant to didelio plokščio it stalas šalto akmens, pridengto dideliais aštriais palmių lapais lyg stogu. Dienomis seserys pindavo vienos kitoms kasas – naktimis šokdavo, kol tos kasos išsileisdavo ir juodi plaukai imdavo rangytis nuogomis nugaromis ir krūtinėmis lyg gyvatės.
  Vieną sykį Laumei bešokant įkrito kažkas į akį – kiek verkė, kiek krapštė, kiek liejo šaltu vandeniu – niekas nepadėjo. Taip ir vaikščiojo liūdna Laumė, jausdama, kad kažkas nebe taip, kaip anksčiau, kad krislelis aky ne šiaip krislelis. Mat ji ėmė nuolat rėgėti veidą – paprasto pilkos Žemės žmogaus veidą: tamsūs trumpi plaukai gulėsi ant nuožulnaus sprando lyg samanos ant akmens šono, o rudos bedugnės akys spindėdamos žvelgė į Laumę. Tas atvaizdas nepaliko Laumės ramybėje – kur beeidavo, ką beveikdavo, prieš akis rudavo tie samaniniai plaukai ir tas bedugnis žvilgantis žvilgsnis.
  Po septynių liūdnų naktų, kai Laumė tik sėdėdavo ant akmens kraštelio, o kasos net paryčiais neišsileisdavo, ji nutarė keliauti ieškoti, kas tą krislelį iš akies galėtų ištraukti ir šitą veidą nuo jos akių pradanginti. Seserys nerimastingai sušukavo jai plaukus, įpynė septynetą skirtingų spalvų nematyto grožio gėlių ir išleido į tolimą kelionę.
  Ir ėjo Laumė per tankesnius nei Amazonės miškus, krykštaujančius dar negirdėtais paukščių balsais, zvimbiančius pulkais neatrastų vabzdžių vabzdelių.
  Ir yrėsi Laumė per platesnius nei jūros vandenis, bangomis nešančius neregėto dydžio gintarėlius.
  Ir skrido Laumė virš aukštesnių nei Džomolungma kalnų, slepiančių dar nematytus slėnius su juos nuklojusiomis neįtikėtino grožio gėlėmis.
  O visur kartu su ja keliavo tas veidas – ir tos žvilgančios bedugnės akys, ir tie tamsūs samaniniai plaukai.
  Po nesuskaičiuojamos galybės dienų kelionės, išnirusi iš didelio lietaus debesies Laumė pagaliau išvydo tiek kartų vyresniųjų seserų apdainuotą pilkąją Žemę: pilkoje žolėje ganėsi juodai baltos avys, pilkuose medžiuose liūdnai čiulbėjo dar pilkesni paukšteliai. Nusileido Laumė ant tos pilkos liūdnos Žemelės ir ėmė eiti kur akys veda, kur kojos neša, pirmąkart jausdama tokį keistą jausmą krūtinėje – išsikerojusį liūdesį.
  Ir tuomet, tarp dviejų didelių juodų medžių, ant aukšto pilko kalno, ji išvydo kažką spalvota – greitu žingsniu Laumė ėmė lėkti kalno viršūnėn. Tačiau kaip ji nustebo radusi paprastą Žemės žmogelį, susirangiusį pilkoje žolėje ir kietai miegantį, o šalia jo kojų numestą įvairiausiomis spalvomis ištapytą paletę!
  Laumė, giliai įkvėpusi, papūtė į žmogelį stebuklingo oro ir šis išsyk nubudo – o kai atsimerkė, Laumė išvydo bedugnes rudas akis ir samaninius plaukus. Ir sustingo. Tų akių burtai buvo stipresni, nei sudėtingiausias laumių raganų užkeikimas! Laumė apstulbusi stovėjo priešais paprastą pilkos Žemės žmogelį ir nebetroško nieko kito taip labai, kaip amžinai regėti jį savo aky.
  Ūmiai Laumės išpūstas stebuklingas oras apgaubė pasakiško spindesio migla du juodus medžius ant pilko kalno ir dvi būtybes tarp jų.
– Tu atėjai, – sušnibždėjo Gogenas, o jo šnabždesys įsiliejo į spindinčią miglą.
– Tu laukei, – kuždančios Laumės skaidrus kaip varpelis balsas ėmė sukti spindinčią miglą ratu.
  Toji migla įtraukė į save visas septynias neregėtų spalvų gėles iš Laumės juodų it smala plaukų, ir juodos bangos ėmė rangytis jos krūtine ir nugara lyg gyvatės. Laumės širdis ėmė šilti ir tuksenti krūtinėje kaip niekada stipriai: tuk tuk, tuk tuk, tuk tuk... O Gogenas parodė jai didelį geltonais dažais ištepliotą teptuką – jame trūko kuokštelio plaukų. Kaip tik tiek, kiek tilpo akies krislelyje.
  Dvi šypsenos nušvietė pilką Žemę, jų apšviesta stebuklinga spindinti migla pakilo aukštai į dangų, paberdama septynias gėles į visus pasaulio kraštus ir nudažydama Žemę septyniomis vaivorykštės spalvomis.
  Dar ir dabar žmonės kalba, kad toje vietoje, ant pilko kalno, tarp dviejų juodų medžių – ten, kur stebuklingoji Laumė pamilo paprastą pilkos Žemės žmogelį Gogeną, niekada nenustoja spindėti vaivorykštė, o joje – septynių nematyto grožio gėlių spalvos: raudona, oranžinė, geltona, žydra, mėlyna ir violetinė... Kaip Gogeno paletė.