– Tu labai pasikeitei... – po gana ilgos tylos, tebelaikydamas tvirtai suspaudęs Daivos ranką savojoje, prakalbo Astas.
Tačiau Daiva neatsakė, tebetylėjo. Galbūt ji stengėsi suvokti apie ką Astas kalba, o gal vis dar negalėjo susitvardyti po neseniai įvykusių įvykių ir graužė save, skendo abejonėse, klausė ar gali, ar turi teisę palikusi teisėtą vyrą išeiti su kitu, ne su bet kuo, o su žmogumi, kuris kažkada jai buvo labai mielas ir brangus.
– Mes visi keičiamės, – pagaliau vos girdimai atsakė Daiva. – Laikas mus keičia... Jis nežmoniškai greit lekia. Kartais mes patys...
– Tu jo bijai? – Konkretus Asto klausimas vertė nebenutilti.
– Ko?
– Na, to, savo vyro, Vacio.
Daiva atsakė vėl neiškart. Jie lėtai žingsniavo tuščia, naktine gatve. Jau aušo, o gal net nesutemo. Ankstyvas vasaros rytas šviesino dangų. Buvo tylu, tylu ir tik vos girdimų žingsnių šiurenimas drumstė mirtiną tylą. Tarytum grįžę iš tolimos jaunystės, lyg paklydę laike, sudrumstę savuosius jausmus bei prisiminimus, jie žengė praeitin, kurioje išliko jauni ir nepasikeitę, kurioje galbūt draugavo, galbūt mylėjo, galbūt tuomet jiems buvo gera. Jie vėl niekuo nesiskyrė nuo įsimilėjėlių, bet... Tai tapo senos praeities vizija, kuri dabar stengėsi nepastebimai įsipinti į dabartį. Deja...
– Žinai, Astai, per tuos metus kai apsivedėm, buvo visko, – pagaliau prašneko Daiva. – Vacys neblogas... Ne-e-e... Tik būna labai pavydus. Labiausiai išgėręs.
– Jis dažnai geria? – Astas tardė savo buvusią merginą, tarytum geisdamas iš jos išpešti ataskaitą apie kiekvieną žingsnį, kurį ši žengė jam nesant.
– Visi geria... Lyg velnias būtų žmones apsėdęs. Į negeriantį dabar žiūri kaip į nesveiką. Turbūt tai nuo tokio šuniško gyvenimo. Vacys irgi ne išimtis. Dirba, triūsia, o pradeda gerti – viską pamiršta.
– Jis tave muša?
Daiva tylėjo, neprisipažino, nenorėjo, o gal bijojo Asto reakcijos, tačiau net be žodžių Astas suprato, kad taip.
„Pasaulis miršta, – pagalvojo jis. – Kodėl? Kodėl žmonės virsta gyvuliais? Kas juose keičiasi? Kažkokia bjauri mutacija... Kieno genai juose atgimsta? Jei tėvai ir seneliai vadino save žmonėmis, tai kodėl jų palikuonys tapo išgamomis? Sužvėrėjimas ir atbukimas...“
Ir jau balsu pratarė:
– Kodėl su juo gyveni? Tau irgi jo gaila? Po velnių, nesuprantu jūsų visų! – Astas nervinosi. Jis pajuto kažkokią keistą, nepramušamą sieną, kuri šiuos žmones nuo jo visiškai atitvėrė. Astas norėjo jiems padėti, pagelbėti, bet jo pagalbos niekas nepriėmė, dar blogiau – visi jo nesuprato ir atstūmė.
– Toks jau Dievo duotas kryžius, – sunkiai atsidususi, pratarė Daiva. – Pati šį kryžių užsiverčiau ant pečių, pati jį ir tempiu. Aš nesiskundžiu – niekam. – Dabar tai buvo vėl ta pati Daiva, kurią seniai pažinojo Astas: paklusni, su viskuo susitaikiusi ir dėl nieko nekovojanti, it pavėjui skrendanti plunksnelė. – Jau sakiau, Vacys neblogas. Jis labai myli sūnus. Aišku, meilė tarp mūsų seniai baigėsi. Ji ir buvo keista... Visas mano gyvenimas kažkoks keistas. Dabar liko tik įprotis. – Ji pateisino nesenas Asto mintis. – Su Vaciu mes turime būti kartu. Astai, taip gyvena beveik visi. Nežinau, gal tu šito nesupranti, nes esi kitoks – tu visada buvai kitokiu... O žmonės gyvena sunkiai, labai sunkiai, o labiausiai tai pasireiškė šiais, taip vadinamais laisvės laikais. Tik vienam kitam pavyksta prasimušti, praturtėti... O rasti tikrą meilę...
– Klausyk, Daiva, – Astas nutraukė jau gerai žinomus skundus, – turbūt dar dirba koks nors baras ar restoranas. Pasėdėtume, paplepėtume...
Jis švelniai apglėbė sutvirtėjusius Daivos pečius. Naktis buvo šilta, bet Astas pajuto kokie šalti jos pečiai. Jis paglostė pašiurpusias merginos rankas ir tvirtai priglaudė ją prie savęs. Daiva nesipriešino, tik keistai pažvelgė į Astą ir atrodo norėjo paklausti: „Nejaugi čia tikrai tu? Kam tai darai? Jau seniai tave pamiršau, o tu atsiradai ir sužadinai jausmus kurie negrąžinamai praėjo“. Tačiau balsu ji pratarė:
– Aš nežinau... – Ir suabejojusi ar bus suprasta, stengdamasi pasiaiškinti, pridūrė: – Nebepamenu kada paskutinį kartą buvau kur išėjusi. – Norėdama rasti atmintyje tą paskutinįjį kartą, Daiva įtempė mintis ir pagaliau prisiminusi, pridūrė: – Kartą, jau tikrai labai seniai, su Vaciu buvome restorane, tame pačiame, miesto centre. Kažkoks jo pažystamas mus pakvietė į savo gimtadienį. Net nežinau kodėl jis tai padarė. Ten, restorane, susirinko svetimi ir visai ne mūsų luomo žmonės. Buvau linksma ir laiminga. Deja, ta laimė greit baigėsi. Vacys vis gėrė ir gėrė, girtėjo ir girtėjo, o mane nepaleisdami šokdino tai vienas, tai kitas vyrukas. Vienas, visai toks nieko, inteligentiškas ir pakankamai gražus, tik gerokai už mane vyresnis, nebepaleido jau kokį ketvirtą ar penktą šokį. Šokome lėtai ir jis, tvirtai apglėbęs mano liemenį, maloniai glaudė prie savęs, glostė mano ranką ir kuždėjo į ausį:
– Tu tikra gražuolė. Kaip maloniai kvepia tavo plaukai. It pavasarinės pievų gėlės...
                    Jaučiausi sutrikusi. Drąsino tik išgertas alkoholis. Buvo neapsakomai malonu, kad į mane kažkas dar kreipia dėmesį. Nors tuo pat metu jaučiau keistą gėdą.
„Jie ką, mane laiko kekše?“
Mano galvoje sukosi prieštaringos mintys, bet jas užgožė savimylą glostantys šnabžde-siai.
– Klausyk, Daivute, rytoj po pietų aš laisvas, – toliau burkavo mano kavalierius, vis tvirčiau ir tvirčiau gniauždamas mane į savo stiprių rankų gniaužtus. – Gal susitiktume? Turiu savo kavinukę. Įvertintum jos interjerą, išgertume kavos...
Jutau kaip baisiai daužosi širdis ir kaista skruostai. Tačiau jau tada mane varžė sunkiai įveikiami kompleksai. Jaučiausi atpratusi bendrauti su svetimais žmonėmis, o tuo labiau su tokio luomo vyrais: išsipusčiusiais, inteligentiškais, turtingais verslininkais, viršininkais, direktoriais... Nepatikėsi, bet dabar šie kompleksai reiškiasi tik dar ryškiau. Kartais jaučiu, kad ne tik gėdijuosi, bet netgi imu bijoti svetimų žmonių. Va, tokia aš tapau, Astai. – Daiva liūdnai šyptelėjo. – O tada, nors Vacys visai nusigėrė, tačiau sugebėjo pastebėti kaip aš flirtuoju, o vyrai prie manęs limpa kaip bitės prie medaus. Jis priėjo ir pro sukąstus dantis iškošė užgaulius, pagiežingus, pavydą reiškiančius žodžius:
– Na ką, sterva, prisišokai? Einam namo, o tai!..
Paklusau iškart. Supratau, kad puikus vakaras baigėsi kur kas anksčiau nei baigsis balius – pačioje įdomiausioje vietoje, net neparagavus torto, o dabar vėl kartosis nusibodusi, nuvalkiota kasdienybė. Išėjome laukan. Gatvėje gavau pirmą antausį kuris kaip ugnis nudegino skruostą. Po to Vacys sudraskė būtent tam vakarui pirktą mano vakarinę suknelę, kuri jam iš pat pradžių pasirodė perdaug atvira, apnuoginanti ir net nepadori.
– Apsirengei kaip šliundra, – uždusęs švokštė jis. – Pasiruošei visiems tiems kuiliams kojas išskėsti!?. Kalė... Ragana... Nuogus spenius ant stalo padriekei, telaižo tie piniguočiai. Apie tai tik ir svajoji? Tikra prostitutė...
Vacys buvo įsiutęs. Jis daužė mane kumščiais, spardė kojomis, tampė už plaukų, laidė keiksmus ir nebesivaldydamas – užgauliojo.
Astas pajuto, kad Daiva vėl verkia, nes šie prisiminimai jai buvo ypač skaudūs. Jie stabtelėjo ir mergina įsikniaubė jam į petį. Astas glostė švelnius, tokius pažystamus, visai nepamirštus jos plaukus ir stengėsi ją nuraminti. Pajutęs kaip virpa Daivos pečiai, jis nusirengė savo striukę ir apsiautė ja merginą.
– Sušalsi, – kilstelėjusi į Astą užverktas, dar pilnas ašarų, bet gražias ir dėkingas akis, šyptelėjusi pratarė ji.
– Na ką tu, man nešalta.
– Atleisk, negaliu apie tai ramiai pasakoti. – Daiva atsiprašinėjo. – Ir apskritai, kam tau tai? – Ji trynė akis nebenorėdama pasiduoti emocijoms.
– Man įdomu. Papasakok, pasidarys lengviau.
– Tai buvo pirmas mūsų skandalas. – Nubraukusi nuo skruosto paskutines ašaras, berods patikėjusi Asto patarimu, šnirpščiodama nosimi, Daiva tęsė toliau: – Deja, jis buvo labai skaudus. Pirmas kartas matyt visuomet skaudžiausias. Po poros dienų Vacys atsiprašinėjo, klūpojo ant kelių, glostė ir glamonėjo mėlynėmis nusėtas mano rankas, kojas, visą kūną; bučiavo nuo sumušimų ir ašarų pabrinkusias akis. Jis prašė atleidimo ir aš jam atleidau. Tuomet dar buvo gyvi mano tėvai. Dalinai, tai jų nuopelnas. Tėvams Vacys labai patiko, o gal veikiau tiko. Gerai pakeitė juos ūkyje. Daugiau jiems nieko nereikėjo. Girdėjau kaip tėvas sakė motinai: „Teisingai daro. Tegul laiko bobą rankose ir namuose bus tvarka.“. Deja, matyt būtent tada susipainiojau ir Vacio, ir savo jausmuose. Tai buvo pirmas kartas, bet – nepaskutinis.
– Rytoj tai irgi pasikartos? – paklausė Astas.
– Nežinau. – Daiva abejingai trūktelėjo pečiais. – Vacys pajuto jėgą, kuri jį sutramdė. Turbūt jis bijos... Jis nekerštingas, tačiau jaučiu – jei ne iškart, tai kada nors vis vien šią naktį man primins.
– Nori, aš jį užmušiu? – sustojęs kaip įbestas, visiškai ramiai, tarytum klaustų: „Nori, aš tave pabučiuosiu?“, paklausė Astas.
Daiva krūptelėjo ir net nesuspėjusi suprasti klausimo esmės, įsistebeilijo į Astą. Atrodo ji klausė: „Juokauji, ar ką?“.
– Ir būsi laisva, nepriklausoma... – Astas aiškino našlės privilegijas.
– Dieve, tu ką, Astai, išprotėjai? – iki galo suvokusi tai ką išgirdo, vos girdimai pratarė Daiva ir išsigandusi, kad juos gali kas išgirsti, baugščiai apsidairė aplinkui. – Kaip gali man tai siūlyti? Dieve!.. Ir dar taip ramiai... Prašau, Astai, daugiau apie tai nekalbėk. Gerai? Ir net negalvok... Nereikia...
– Gerai jau gerai, – trūktelėjęs pečiais, berods stebėdamasis kodėl jo pasiūlymas buvo atmestas, sutiko Astas. – Nereikia, tai nereikia. Sakysim, kad pajuokavau.
Trumpa vasaros naktis traukėsi atatupsta. Šiuo metų laiku šviesa triumfavo naktį išleisdama pasivaikščioti tik keletui valandų, o po to ją vėl uždarydavo į belangę kamerą.
Astas neklydo, jautė kokia stebuklinga ir nepaprasta ši naktis, grąžinusi juos į seniai praskriejusius jaunystės bei mokyklinio gyvenimo laikus, kada jie su Daiva, pasibaigus diskotekai ar pabodus sėdėti bare, iki paryčių vaikštinėdavo ištuštėjusio miesto gatvėmis ir kaip išprotėję, ant kiekvieno kampo bučiuodavosi. Tada jiems buvo nežemiškai gera, galbūt vaikiškai, gal valiūkiškai, bet buvo gera ir atrodė, kad jų laimė taps amžina. Deja, gyvenimas įrodė savo tiesą – įrodė, kad amžino nėra nieko, net meilės, o tuo labiau – laimės.
Jų draugystė prasidėjo visiškai netikėtai. Devinta klasė. Ką tik prasidėję mokslo metai verčiantys surimtėti po vasaros nutrūktgalviškumo ir vėl pasinerti į gerokai pabodusį mokslų labirintą. Į klasę kurioje mokėsi Astas, Daiva perėjo iš kitos, paralelinės klasės. Naujoke jos negalėjai pavadinti, nes mokykloje vieni kitus pažinojo visi, tačiau klasėje šios mergaitės veidelis vis viena atrodė naujai ir buvo daug įdomesnis už kitų vaikų veidus. Kaip Daiva, taip ir Astas, jie irgi pažinojo viens kitą, tačiau tik iš matymo. Iki tol artimiau jie nebendravo. Kas galėjo sieti gerai besimokančią, kuklią mergaičiukę ir nutrūktgalvį, sau vietos nerandantį chuliganą, kuris savo elgesiu terorizavo nebetik mokinius, bet ir mokytojus?
Ta diena niekuo nesiskyrė nuo kitų. Kaip paprastai, Astas į pamoką pavėlavo. Tai nieko nebestebino ir jau mažai kas į tai kreipė dėmesį. Nebent šiaip, dėl bendros ataskaitos apie atliktą auklėjamąjį darbą, kuris nors drąsesnis mokytojas paskaitydavo jam auklėjamąją moralę. Tačiau tokiais atvejais Astas pastovėdavo, pamindžikuodavo vietoje, paspoksodavo išpūtęs akis į, jo manymu, kvailą mokytoją ar net patį mokyklos direktorių, neprataręs nė žodžio apsi-sukdavo ir nueidavo metęs keletą atsainių frazių:
– Ko iš manęs norit? Nesuprantu... – Jei būdavo bloga nuotaika, dar rėždavo: – Velniop tą jūsų šūlę1. Ką noriu, tą ir darau... Atsikniskit2.
Plačiai atlapojęs duris, Astas įvirto į klasę ir apžvelgė klasės draugus tik jam vienam būdingu šiek tiek niekinančiu, bet jau suaugusio žmogaus žvilgsniu. Tarytum laukdamas priekaištų, jis provokuojančiai įsistebeilijo į jauną mokytoją, kuri tylėjo ir laukė kol šis netikėlis mokinys malonės atsisėsti. Pagaliau pastebėjęs, kad draugo su kuriuo paprastai sėdėdavo už vieno suolo klasėje nėra, o visi kiti Astui asocijavosi su amžinai triūsiančiomis, jokio patrauklumo neturinčiomis skruzdėlėmis, pats nesuprasdamas kodėl, priėjo prie Daivos suolo už kurio ji sėdėjo viena, su trenksmu atitraukė kėdę, sviedė ant suolo aplanką su keletu sąsiuvinių ir atsidrėbė ant kėdės net nemanydamas mokytis. Greitai Astas rado įdomų užsiėmimą. Jis pasisuko į naujokę, parėmė galvą ranka, ir įžūliai įsistebeilijo į Daivą.
– Na ir ką? – Asto nuostabai, Daiva nesutriko. Jis žinojo turįs aštrų ir galingą žvilgsnį, bet ši mergaitė jį atlaikė didvyriškai. Maža to, ji dar paklausė: – Ko spoksai?
Astas trūktelėjo pečiais ir vis dar tebespoksodamas, prisipažino:
– Žinai, tu man patikai. – Jis nemelavo, bet tiesos irgi nesakė. Kol kas ši mokinukė, niekuo neišsiskirianti iš kitų, jam išliko visiškai bereikšme būtybe. Domino tik naujas veidas iki gyvo kaulo įkyrėjusioje klasės draugų kompanijoje. Kurį laiką patylėjęs, Astas vėl paklausė: – Kaip manai, gal nuvarom šįvakar kur nors? Tikiuosi tu ne iš tų namisėdų?.. – Jis vėl niekinančiu žvilgsniu prabėgo klase, tik šįsyk jau išskirtinai, matydamas vien mergaites.

1 Šūlė – mokykla (mok.žarg.).
2 Atsikniskit – čia, atstokit (aut.).