Niekur nebėgu
išsūpuoto šalčio išnarose prisijaukinta diena
medžio kamienu giliai adatėlėmis dvelkia
sušalusios gyvybės beldimas
žievele
skaitai dienos šešėlius
peilio aštrumais šoki
susisupi šiltos baltumos sapnuose
lediniais pirštais apkabini
neleidi
niekur nebėgu
sukuosi tavo šalčio karalystėje
vilkelio užribyje kamuolėliu glaustausi
priglaudi
sušildai
pasauliui dovanoji
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2010-02-04 08:02:51
Subtilus pajautimas adatėlių dvelksmo, sušalusios gyvybės beldimas
žievele... Giliai įsisukama ir labai jaukiai prisijaukinama ši akimirka.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-01-30 13:21:04
labai patiko issireiskimas:,,vilkelio užribyje kamuolėliu glaustausi"
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-01-29 21:05:52
Taip, ši autorė man irgi patinka. Nors tokio tipo eiles nelabai vertinu, tačiau IrmaS pasako daug daugiau, prasmingiau ir išradingiau, nei kiti taip rašantys autoriai. O šiaip tai pritarčiau Deimantei.
Anonimas
Sukurta: 2010-01-29 17:54:07
Susisupta į šiltus sapnus, o vis tiek šalta? Per daug man čia temperatūros rodiklių...
Anonimas
Sukurta: 2010-01-29 17:51:16
Šalčio adatėlėmis, pritariu Kaukui, Autorės savitas stilius, mane užburia.Geras darbas.
Anonimas
Sukurta: 2010-01-29 17:25:51
Pradžia kiek pretenzinga, o pabaiga jauki, tad sukurtas šioks toks kontrastas.