Iki pietų Emanuelė išmoko gestų kalba dar keleto žodžių, tokių kaip „labas“, „kaip sekasi“, „geros dienos“. Tam reikėjo daug koncentracijos, todėl jos mintys vėl nukeliavo toli nuo sunkiosios gyvenimo pusės. Be to, buvo be galo smagu suprasti, kad iš tiesų įmanoma susikalbėti su Dovydu, visai nesvarbu, kad ne žodžiais, o ženklais. O Dovydo šilti ir atsargūs rankų prisilietimai tik skatino mokytis toliau.
Atėjus pietų metui ji savyje vis tiek pajuto įtampą – tai, kas įvyko ryte, neatrodė menkniekis. Tas jausmas, kai šiurkštūs Roko pirštai lietėsi prie jos, buvo toks skaudus ne šiaip sau – jis sukėlė galvoje prisiminimų, kurių labiau už viską ji troško atsikratyti, audrą. Tačiau Roko valgykloje nebuvo ir jai šiek tiek palengvėjo. Turbūt tebesibasto miškuose neaiškiais tikslais. Ir tegu.
Emanuelė labai norėjo persėsti kur nors kitur – kad niekad nebereikėtų atsidurti šalia Roko, tačiau visos vietos buvo užimtos. Ir po teisybei ji gerai suvokė, kad tai nepadės – vis tiek kažkada jį sutiks, pilną pagiežos ir pykčio.
Dovydas atrodė ramus, jo žvilgsnis – visai praradęs tą nerimą ir susikaupimą. Kęsto valgykloje taip pat nebuvo, Emanuelė atsisėdo šalia Dovydo, ten pat, kur ir pirmąjį vakarą. Sena trikojė taburetė svyravo nuo priekinės dešinės kojos ant užpakalinės, nors Emanuelė stengėsi kuo mažiau judėti, tačiau vis tiek ši vieta jai patiko daug labiau nei pusrytinė. Kelios merginos atnešė ant stalo du didelius puodus – tuos senovinius, metalinius, kadaise žydrus ir margintus liūdnomis raudonomis gėlelėmis.
Kaip niekad Emanuelė norėjo valgyti – pati pirma atidarė vieną puodą ir prisikrovė pusę lėkštės purios bulvių košės, džiaugdamasi, kad atrodo tikrai skaniai. Antrajame puode rado jautienos troškinį – antrajai lėkštės pusei užpildyti. Dovydas šypsodamasis stebėjo, kaip ji kraunasi maistą.
– Kas? – švelniai šyptelėjusi paklausė ji. Jis tik dar labiau išsišiepė ir pakėlė antakius. Rodos, suprato, ką ji turi galvoje, net negirdėdamas. O jo šypsena buvo tokia, į kurią neįmanoma neatsakyti – Emanuelė nusišypsojo platėliau ir pajuto, kad šypsenos raumenis dar reikėtų stipriai patreniruoti.
Tik tuomet, kai ji jau buvo bepradedanti valgyti, šalia sugirgždėjo kėdės ir ant jų susėdo Agata, Jurga, Inesa ir jų draugė – nepažįstamoji mergaitė iš klasės. Jurga piktai dėbtelėjo į Emanuelę, Agata kaltai šyptelėjo, o Inesa ir ketvirtoji mergaitė nuleidusios galvas į lėkštes nė nepažvelgė jos pusėn. Emanuelė nesijautė gerai, prisiminusi savo pykčio protrūkį ryte, tačiau merginos elgėsi ne ką geriau. Nenorėdama ilgiau jausti šitos įtemptos atmosferos, ji greitai pavalgė ir atsistojo nusinešti indų. Dovydas ir šįsyk tarsi refleksiškai atsisuko. Ji pažvelgė jam į akis, tikėdamasi, kad jis supras, kodėl ji išeina. Ir iš tiesų jo žvilgsnis atrodė nuovokus. Ir toks gražus.

Koridorius skendėjo prieblandoje, dienos šviesa skverbėsi tik pro du langus – šalia valgyklos ir pačiame gale, prie įėjimo. Lempos nedegė, žmonių koridoriuje nebuvo – visi dar pietavo. Emanuelė neskubėdama ėjo plačiu tyliu koridoriumi, mėgindama susitvarkyti su savo pakrikusiomis mintimis. Dar vakar atrodė, kad niekada nepalengvės, kad amžinai jos galvoje tūnos tie baisūs prisiminimai, kad visą nelaimingą gyvenimą kamuos tie siaubingi košmarai. O dabar, visiškai netikėtai, mintys ėmė dažytis šviesesnėmis spalvomis. Ir jas dažė vienas vienintelis žmogus – toks, kokio jai niekad nebuvo tekę sutikti tomis dienomis, kai dar buvo laiminga. O štai dabar, kai pasaulis tapo per žiaurus gyventi, jį sutiko ir šalia jo jautėsi kitaip – ramiai. Pirmąkart ramiai, po tiek laiko.
Emanuelė pasuko į laiptinę – taip pat be langų, ją apgaubė aklina tamsa. Pradėjus kopti aukštyn kambario link, ūmiai kažkas atbildėjo laiptais iš viršaus vos jos nepartrenkdamas.
– Atsargiau! – sušuko piktai, rusiškai nusikeikdamas ir dviem didelėmis rankomis stumtelėjo Emanuelę šonan. Ji stipriai trenkėsi į metalinį turėklą ir ranką užliejo deginantis skausmas. Žmogus, tamsoje nė nematęs, ką nustūmė, nudundėjo likusiais laiptais žemyn. Iš jo judesių ji suprato, kas jis. Apimta šoko dar kurį laiką stovėjo ant laiptų, delnu glostydama sumuštą vietą. Tada lėtu žingsniu nuėjo į kambarį.
Šitas susidūrimas tarsi vėl užtrenkė duris gerų minčių srautui – visą sąmonę aptemdė baimė. Emanuelė bijojo Roko. Jei ji tik antra diena čia, o jis jau šitaip ją gąsdina, tai kas toliau? O Dovydas su juo gyvena viename kambaryje! Staiga ji taip išsigando dėl Dovydo – jeigu Rokas sugalvos išlieti savo nesveiką pyktį ant jo? Emanuelė sudrebėjo. Užlipo į savo lovą ir susisuko į antklodę – ir vis tiek nesijautė saugi. Atrakintos durys, jokios vilties jas užrakinti – bet kas bet kada gali įeiti, o Emanuelė neturės jėgų apsiginti... Saugiausia vieta dabar atrodė šita dviaukštė lova, kurioje susirangiusi pro kraštelį tarp lentų matė, kas vyksta kambaryje, o  kitiems iš apačios tapo nematoma.
Po keliolikos minučių džirgždamos atsivėrė kambario durys – susimąsčiusią Emanuelę net nupurtė iš baimės, ji iškart vėl pajuto skaudančią ranką.
Tai tebuvo jos kambariokės, garsiai šnekėdamosi jos įėjo į kambarį, nepastebėdamos viršuje ant lovos gulinčios Emanuelės.
– Rokas vėl turės problemų, aš tau sakau, – pareiškė Agata. – Jį galiausiai vis tiek išmes.
– Taip lengvai neišmes, kurgi kitur jis eis? Nebent tiesiai į nepilnamečių koloniją... – atsakė kaip visuomet tyliai Inesa.
– Bet nelaikys ir čia, kiek galima? Užtenka, kad kas nors rimtai pasiskųstų, ir ate ate, Rokai... – paprieštaravo Agata.
– Tu ką, visai buka?! Niekas niekada nedrįs skųsti Roko, jei dar nori šiek tiek pagyventi, – pasišaipė Jurga.
– Tu teisi... – sutiko Agata ir nutilusi šlumštelėjo ant savo lovos po Emanuele.
– Kur Emanuelė? – staiga pasidomėjo Inesa.
– Aš čia, – sumurmėjo ši, nė nepakeldama galvos.
– O varge, kaip išgąsdinai! Nepastebėjom tavęs, – išties nustebo Agata, išgirdusi jos balsą viršuje.
– Ar blogai jautiesi, Emanuele? – susirūpinusiu balsu paklausė Inesa.
– Viskas gerai, gal kiek persivalgiau... – atsiliepė ji, iš tiesų jausdama, kad skrandis nelabai džiaugiasi staiga gavęs tokį kiekį maisto po ilgos pertraukos. Ir visgi daug blogiau jautėsi jos sunerimusi širdis.
– Kad žinotum, kas vyko valgykloje, kai išėjai... – nekantraudama išrėžė Agata.
– Mm... – murmtelėjo Emanuelė. Merginoms bekalbant ji jau buvo susigalvojusi baisiausių dalykų, kuriuos Rokas galėjo padaryti Dovydui. Baimė širdyje tik augo.
– Nenori sužinoti? – nustebinta tokio abejingo Emanuelės atsakymo pasiklausė Agata, kuriai, rodos, jau degė burna – taip norėjosi papasakoti šviežią naujieną.
– Nežinau... – tylutėliai į pagalvę sukuždėjo Emanuelė, puikiai suprasdama, kad vis tiek teks išgirsti.
– Na, paklausyk... Rokas atėjo į valgyklą visiškai apsipūtęs ir dar nemažai išgėręs, matyt, abu su Kęstu išmaukė kokį butelaitį... O kaip tik matematikos mokytoja budėjo valgykloje, ir pamatė jį, tokį svirduliuojantį, ateinant. O juk jo nebuvo ir pamokoje! Nežinau, kaip jam baigsis, nes jau ne pirmąkart apsipūtusį pagauna... Ir pamokų visai nelanko. Dabar jis pas direktorę, o matematikos mokytoja net apsauginį iškvietė, nes jau žino, koks Rokelis kartais būna...
Emanuelė net kiek lengviau atsikvėpė, supratusi, kad Rokas nieko nuskriausti nespėjo, tačiau ne visai suprato Agatos pasakojimą.
– Apsipūtusį?.. – paklausė ji, atsisėsdama lovoje.
– Ak, kokia tu gerutė, – nusijuokė Jurga iš Emanuelės išraiškos. – Tai reiškia prisirūkęs žolės.
– O... – išties nustebo Emanuelė.
– Nenustebk, pas mus ne vienas rūko žolę. Pernai baigė vienas visiškas narkomanas – pakliuvo tiesiai į kalėjimą, nepraėjus metams po baigimo... – papasakojo Jurga, lyg girdamasi. Emanuelė pasibaisėjusi atsirėmė į sieną – ir vėl pajuto klaikų skausmą rankoje. Atitraukusi džemperio rankovę pamatė per visą alkūnę plytinčią tamsią mėlynę, kuri tarsi pulsavo – šitaip labai skaudėjo. Ji atsargiai nuleido rankovę ir net sulaikiusi kvapą iš skausmo, kuris, pamačius mėlynę, rodos, dvigubai išaugo, paklausė mergaičių:
– Ar čia yra seselė?
– Yra, B korpuse antrame aukšte. Gal palydėti? Kas nutiko? – vėl susirūpinusi paklausė Inesa. Emanuelė jau nulipo nuo lovos ir apsiavė šlepetes.
– Nieko ypatingo, atsitrenkiau į turėklą, – pasakė atverdama duris.
Ir tai buvo pirmas kartas, kai ji neišdrįso paskųsti Roko.