Melodija

Jau dabar neabejoju, kad iš mano vakarėlio išeis šnipštas. Koks vakarėlis, jei ateis keturi žmonės? Iš klasės pasikviečiau Ilzę ir Urtę, nors su ja ir šiaip ne visada sutariu. Daugiau neturiu draugų, kuriems galėčiau pasiūlyti pavakaroti pas mane. Po galais, ką aš veikiau visus penkiolika (beveik) metų, kad nesugebėjau susirasti draugų. Ką tik brūkštelėjau Ilzei raštelį, prašydama pagalbos. Ji buvo įkišusi savo riestą nosį į dienoraštį, kurį per laisvesnes pamokas, tokias kaip ir ši – muzika,  visada rašinėja. Tuo metu man nebelieka veikti nieko kito, kaip klausyt klasės šurmulio, ar blogiausiu atveju muzikos mokytojos. Mūsų muzikos mokytoja Vaiva dar jauna, jaunatviški spuogai vis dar pūpso ant aukštos kaktos, o trumpai kirpti plaukai dar labiau juos išryškina. Vaiva kviečia dainuoti visus pradedant nuo pirmos eilės. Dabar Deividas atsiskaito dainą „Melodija“. Jis iš antros eilės. O mudvi su Ilze sėdim trečioje eilėje ir tikimės, kad nespėsime atsiskaityt. Taigi, Ilzė pamačiusi raštelį pažvelgė į mane:
- Kam rašai raštelį, juk galime šnekėtis pusbalsiu, vis vien klasiokai baisiai triukšmauja?
- O kodėl rašai dienoraštį, jei šalia sėdi tavo geriausia draugė? – atsikirtau, bet turbūt su fraze „geriausia draugė“ perlenkiau. Ilzė tik pakėlė vieną antakį, kaip visada kai pasimeta.
- Tai kodėl tu taip jaudiniesi dėl to vakarėlio? Nejau niekada nesi rengusi vakarėlio?
- Žinoma esu, - atsakiau šiek tiek meluodama, o gal ir ne. Nežinau ar skaitosi ketvirtos klasės gimtadienio vakarėlis. – Bet ką gi man pakviesti, jei neturiu daug draugų?
- Paprasčiau negali būti – pakviesk žmones, kuriuos nors šiek tiek pažįsti, pasakyk, kad atsivestų draugų, - paprotino Ilzė.
- Supratau. Ačiū, Ilze, tu šauniausia.
Paglosčiau Ilzės savimylą, ji užsikišo plaukų sruogą už ausies ir kažką brūkštelėjo į mėlynąjį sąsiuvinį. Paskui Ilzė pasiūlė, man “Twix” . Aš vos įstengiau atsisakyti, lyg tikėdamasi, kad iki rytojaus vakarėlio mano užpakalis ženkliai sumažės. Draugė atsikando šokoladinio batonėlio, nepaisydama įsmeigto mokytojos žvilgsnio. “Ilze, atsargiai, gyvatė tuoj puls!” – pagalvojau, bet žodžiais nespėjau to išreikšti.
- Tavo eilė atsiskaityti! Panele Ilze! Čia tau ne valgykla, o muzikos pamoka. Tu negerbi nei manęs, nei savo klasės draugų.
- Jie man ne draugai, - vos girdimai burbtelėjo Ilzė, kuri jau buvo balta kaip... na kaip koks... Tebūnie pingvinas.
- Tu užsiiminėji ne tais dalykais, kuriais turėtum! Koks čia sąsiuvinis? Čia muzikos sąsiuvinis?! – nemaniau, kad tokios simpatiškos mokytojos burna gali būti taip plačiai pražiota.
Ir... O ŠVENTA KARVE, mokytoja išplėšė iš Ilzės rankų mėlynąjį sąsiuvinį. Mūsų mokytojos veidas buvo persikreipęs iš pykčio, ji tarė kiekvieną žodį taip, lyg kramtytų kokį neskanų pyragėlį. Neįsivaizduoju kaip Ilzė turėjo jaustis. Vaiva nespėjo perskaityti nė dviejų sakinių iš dienoraščio, kai Ilzė staigiai stryktelėjusi iš suolo, grubiai pasakė: „Atiduok“, ir išplėšusi muzikei iš rankų sąsiuvinį, susirinko daiktus ir išrūko. Dabar jos veidas buvo bemaž violetinis. Klasė nuščiuvo, matyt nesitikėjo tokio elgesio iš ramiosios Ilzės. Ji visada svajojo tapti rašytoja... Mokytoja sugrįžo į savo vietą prie pianino, ir nusikrenkštusi lyg nieko nebūtų įvykę, tarė:
- Saule, ateik.
Aš bežadė nutipenau prie mokytojos.
- Dainuok, - įsakė ir pradėjo akomponuoti.
Visai buvau pamiršusi, kad atėjau čionai atsiskaityti dainos. Iš pradžių dainavau tyliai, o paskui įsijaučiau į dainą: „Yra tokia melodija, lyg obelis balta...“ . Bendraklasiai vėl pradėjo triukšmauti. Į mokytoją atskrido popierinis lėktuvėlis, bet ji ramiai pasakė:
- Liaukitės. Paklausykite kaip gražiai ji dainuoja.
Bet niekas neklausė, mat sučirškė skambutis, ir visi išsiskirstė. Gavau savo dešimtuką, ir nuėjau susikrauti daiktų į kuprinę, kurią kažkas bebėgdamas nuvertė ir pabiro daug knygų.
- Saule, gal norėtum lankyti chorą? Tu turi gražų balsą. Būtum šauni dainininkė. Ateik šiandien šeštą valandą į repeticiją, gerai?
„Taip, būtinai. Aš labai mėgstu dainuoti“ – tikriausiai taip būčiau atsakiusi įprastą dieną. Bet dabar prisiminusi, kaip mokytoja negražiai elgėsi su mano drauge, o po kelių minučių suokia apie „gražų balsą“, aš atsakiau:
- Ne. Aš nemėgstu dainuoti ir neturiu laiko.
- Labai prašau, ateik, mums trūksta sopranų, - atrodo nuoširdžiai kalbėjo Vaiva.
Aš neatsisveikinusi išėjau.