Kaip gera sugrįžti kartais į patirtas akimirkas.
Pasižiūriu į veidrodį ir matau – mielą, šviesų veidą, gražiai padažytomis blakstienomis, ir šiek tiek pasišiaušusiais plaukais, nevisai tvarkingai sušukuotais. Aš neseniai pabudusi iš miego. Žiūriu ir akimis tyrinėju savo veidą. Šiandieną aš graži. Ryškios akys labai atkreipia dėmesį, dabar pastebiu, kad ir antakių linija atrodo gerai. Nors nėra šypsenos, tačiau veide matau subtilumą, net savotišką prabangą. Gerus, gal vos vos melancholijon pasidavusius jausmus. Taip, šią akimirką esu tokia, kuri man patinka, į kurią žvelgdama žaviuosi. Ir džiaugiasi pasaulis savyje turėdamas tokią moterį. Džiaugiasi kiekvienas. Ir galvoju: ko gi dar manyje gali trūkti? Šią akimirką tobula pilnatvė. Ar tik ne tobulumas dažnai man ir pakiša koja?
Esu rūpestinga, pasitikinti savimi. Jaučiuosi gerai. Mano gyvenime be galo daug laimės – dabartyje, ateityje, net praeityje. Turiu kuo žavėtis, ir nepaliauju to dariusi. Žavesys mane įkvepia, užpildo. Ir nesvarbu, kad tuo objektu, kartais tampa tik viena akimirka, patirtas jausmas, žmogus.
Myliu tave, Gyvenime!