jaunos šokančios upės sunkiai paklūsta,
bet visos jos atsiduria ten pat, aklam stebint
ir skaitant eiles apie kasdienybės antinomiją
kažkelintame pragaro rate.
aklo bandymai prisijaukinti šviesą
pasibaigia potvyniu ir audra, pačią jūrą nusiaubiančia.
saulės atokaitoj apsivyti rankomis minutei,
nesusipratus deramai atsisveikint iškeliauti
link Damasko vienintelė neišvengiama aklo prievolė.
jujut
2010-01-27 21:56:54
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Komentarų nėra...