Dažnai einu į paštą, siunčiu darbovietės korespondenciją. Ne pirmą kartą pastebėjau mažyčio pašto koridoriaus kamputyje stovintį žmogų. Jis benamis, stovi nejudėdamas, nekalbėdamas, tarsi būtų nematomas. Ir tikrai, praeiviams jis toks pats įdomus kaip kampo voratinklis ar nubyrėjusi siena. Jo egzistenciją išduoda tik kvapas: šlapimo, prakaito, alkoholio, apverktos kasdienybės. Atrodo jis bijo įkvėpti, kad tik niekas neišvarytų, kad tik niekas nepastebėtų. Jis taip arti prisiglaudęs prie koridoriaus sienos, lyg šešėlis. Ir nežinau, nejaukiau jam, ar žmonėms, kurie varsto duris. Iš tiesų šįkart į paštą ėjau savais reikalais. Greitai brolio gimtadienis, todėl siunčiau jam atviruką. Brolis gyvena Londone, labai jo pasiilgau, nors retai tai pasakau. Atsistojusi prie palangės iš piniginės ištraukiau pašto ženklą, palaižiau ir labai skrupulingai prispaudžiau prie oranžinio voko. Galėjau tai padaryti ir lauke, bet nenorėjau šąlti. Užteko to, kad laukdama eilėje prie kioskelio pradėjau save įsivaizduoti kaip mergaitę su degtukais... Savo piniginėje pastebėjau du nepažymėtus autobuso bilietėlius. Akimirką taip apsidžiaugiau, kad vėliau suvokusi, kiek džiaugsmo man tai suteikia vos nepradėjau verkti. Ne apie tokį džiaugsmą svajojau studijuodama universitete. Paėmusi voką lėtai kišau jį į pašto dėžutę, oranžinis jo kūnelis slinko vis giliau, kol pradingo tamsioje ertmėje. Užšąlusiu parku patraukiau namo. Palikusi žmogų-šešėlį, oranžinį voką ir akimirkos džiaugsmą dėl nepažymėtų bilietėlių.