Atleisk man, mielas, neišsaugojau tavęs,
žiedelį brangų prie rūtelių nukišau...

Nebetikėjau. Kur, kada ir kas
ateis, kieno mes valty vėlei supsimės?

Dabar vėlu. Toli toli ir šalta...
tava ranka jau meilę rašo kitai...

Na ir gerai. Esu laisva daina,
kam noriu giedu, jei nenoriu - tyliu.

Tavo žmona te Meilė bus vardu,
te ji mylės, kaip tu to nusipelnęs.

O aš dar lauksiu džiugesio dienų,
jos bus nelengvos, aš žinau, bet verta...

Ateik, apglėbki, riteri šaunusis,
neslėpk randų - bučiuosiu juos šventai.

Te mylis mūsų rankos, o ne lūpos
ir aukurai įsižiebia linksmai.