Balkšvo smaragdo arkliukai,
krentančių snaigių kamuoliukais,
šuoliavo padangių tyrlaukiais.

Koks vėjas pas tave, Rapolai.
Šaltukas paspaudė šįmet
ir sniego seniai jau tiek buvo.
O dar sako atšilimas artėja.
Jei ir toliau taip atšilinės,
tai visai suragėsim.

O žinai užvakar jaunystę prisiminiau.
Pasikinkiau Bėrį rogėsna ir pasileidau
zovada nuo Kupetaičių iki pat Mastinkių –
kaip, kad mudu kadais.
Apkarsčiau karčiuotąjį skambaliukais –
te dyvijas visi kas čia daros.
Bobos vienos šonan šoko,
kitos žegnotis pradėjo.
O šįryt jau girdėjau, kad kažkas
Mastinkiuosna piršliuosna važiavo...
Va, pašėlijau.
Jeigu tu dar būtum buvęs šalia.

Prisimeni „zbitkas“ kur jauni krėtėm.
Et. Smarkūs buvom.
Ale aš dar ir dabar galiu.
Tik, kad kojos taip nesopėtų,
insimetė kažkoks dieglys,
lyg neužsigavau, lyg neperšalau.
Amžius savo duoda.

Nu vis tik pasgirsiu.
Žinok moteros manis dar šonan neveja.
Va Anita iš Kurmelių man labai žiūrisi.
Ir kai pakalbinu labai gražiai šneka
ir šypso taip, nu taip, nu, pats žinai.

O ką. Ji našlė, mano Marcelė irgi a.a.
Kaip galvoji gal reiktų senatvėn susdurniuot?
E. nusišneku jau. Senis.
Įpratau jau aš vienas, o ir kaži
ar man kokia įtiks, žinai gi mane.
Va Marcelė tai buvo... Mano Marceliutė!
Ech, per anksti ji, per anksti.

O ir tu, Rapolai, ech, Rapolai.
Jei ne ta kuliamoji, jei. Bet...

Ką aš čia taip liūdnai dabar.
Varinėsim dar mes bėrius, oi varinėsim.
Tik tu dar truputį luktelk.
Palauk, drauge, dar palūkėk.

Balkšvo smaragdo arkliukų
vaikomos snaigės sukosi ratais,
sūpuodamos nuo pušų viršūnių lig
dangaus skraistės apžavų.

Toli, svilinančio šalčio atšvaitais, spindėjo
nesileidžianti sukaustoma leduose
nenumaldoma upė.