Nuo žemės pakilo nedidelis dulkių debesėlis ir tyliai išsisklaidė. Sustojau. Žinojau, kad žmonės, pas kuriuos einu, nenorės manęs matyti ar net pažinti, todėl sąmoningai dariau tokius bereikšmius sustojimus. Trumpai apžvelgiau medžius, pakelės akmenis, pasenusį kelio ženklą... Lyg ir norėjosi, kad iš visų pusių užgrotų padrąsinantys trimitai, kontrabosai, smuikai, tačiau aplink buvo tylu. Tik labai gero įsiklausymo dėka galėjai išskirti tolimą paukščių čiulbesį, tarsi prislopintą medžių ošimą. Bet kojos neklausė mano abejonių ir vedė toliau. Jau netrukus pamačiau savo senoje vietoje tebestovinčius medinį stalą ir du suoliukus. Jie buvo permirkę ir pajuodę nuo lietaus, o aplink, kaip ir anksčiau, kvepėjo miško gaiva. Tik gaila, kad negalėjau mėgautis visa ta miško gėrybe, niekieno nevaržomas prigulti kur ant šlapios žemės ir pagulėti taip bent valandėlę. Žinojau turįs atlikti savo pareigą, įvykdyti kitų žmonių valią ir tik tada, jei tik pavyks išpirkti savo kaltę, sąžiningai įkvėpti ir iškvėpti šiame ramiame miško plotelyje...
Prie nelygaus, smėlėto kelio stovėjo iš visų pusių tvora aptvertas namas. Jis buvo toks didelis, kad jo karkasas uždengė visas kiek tolėliau esančias pušis. Namo fasadas atrodė atstumiančiai, šaltai, lyg tai būtų koks nors kalėjimas arba morgas. Niekur aplink nebuvo matyti sodo ar net pavieniai augančių gėlių. Įprastomis aplinkybėmis ilgėliau tokioje vietoje tikrai neužsibūčiau, bet vis dėlto dabar neturėjau jokio kito pasirinkimo. Pastebėjęs, kad vartai į kiemą praviri, atsargiai prasmukau pro paliktą tarpą ir užbėgau laiptais iki namo durų. Kurį laiką kažkaip nekilo ranka pabelsti ar paknebinėti durų rankenos, bet to ir neprireikė: staiga atsilapojo durys ir laukan kištelėjo didelė barzdota galva. Trumpą akimirką galva ir aš stebėjome vienas kitą ir, kaip paaiškėjo vėliau, to pilnai užteko, kad galima būtų daryti kokias nors išvadas.
       - Tu, gaidy nelaimingas! – užriaumojo galva. – Tau ką, Dievas proto maža davė, kad atėjai čia?
Akivaizdu, kad aš buvau nusiteikęs pasiklausyti dar tokių širdį glostančių komplimentų, todėl stovėjau ir tylėjau.
       - Ar tu žinai, kas tau dabar bus, priedurni tu nelaimingas? Ar žinai kas bus? – galvai, matomai, vienai sunkiai sekėsi tvardytis todėl po šių žodžių jai į pagalbą atskubėjo ir raumeninga ranka, kuri manęs vos neužkabino.
Žengęs kelis žingsnius atgal ir kiek luktelėjęs (tuo pačiu leisdamas ir pašėlusiai rankai kiek aprimti), vieną kartą giliai įkvėpiau ir sausai išbėriau:
       - Pone, aš tikrai labai gailiuosi dėl to nelaimingo įvykio ir aš ne tik, kad eilinį kartą meldžiu jus atleidimo, bet esu pasiruošęs ir patarnauti šiuose namuose jums, bei visiems jūsų namiškiams.
       - Tu visai pablūdai?! – užriaumojo galva, kuriai į pagalbą tuo metu atskubėjo ir antroji ranka.
       - Tikrai ne,- patikinau.
       - Aš net pagalvoti nedrįstu, kad tokiam šūdui kaip tu reikėtų mokėti pinigus!
       - Man nereikia jūsų pinigų, aš dirbsiu visiškai už dyką. Galite manyti, jog tokiu būdu atpirkinėsiu savo kaltę jūsų akyse.
Ilgai dar galva kyšojo tarpduryje, bet staiga ji dingo ir prieš mane, pilnai atsilapojus durims atsistojo aukštas, išvaizdus vyras. Jei tuo metu šalimais būtų trinusis kokia nors moteris ji būtų aiktelėjus, pliaukštelėjus delnais ir suspigus: „ak, koks šaunus jis būtų mano vaikų tėvas!” Turiu pripažinti, kad tuo trumpu momentu aš būčiau pilnai sutikęs su bet kuria moterimi ir patvirtinęs jos žodžius. Tik gaila, kad šiaip, bendresne prasme, vyrus man teko pažinoti geriau nei moterims, todėl nenuostabu, kad daug dalykų jos nepastebėdavo. Pavyzdžiui nė viena moteris nebūtų išskaičiusi netikėtai tarpduryje pasirodžiusio vyro akyse tos tokios be galo džiugios paniekos, kai staiga supranti, kad kitas žmogus netikėtai suklupo tiesiai tau po kojų. O ypatingai jei tai žmogus, kurio tu nekenti visa savo esybe. Bet moterys, net jei užsiplieskia, neturi polinkio to, kuris netikėtai suklupo, klupdyti dar labiau. Beje, be paniekos minėtasis vyras jautė dar ir norą žlugdyti, triuškinti, naikinti ir gerai suprato, kad dabar tam bręsta kuo puikiausios sąlygos. Tą patį žinojau ir aš, nes visų pirma mano dėka tos sąlygos ir buvo sudarytos...
       - Ką gi. Nori padirbėt, ožy? Nu gal ir gerai. Gal ir galima dar būtų iš tavęs padaryti kokį pusžmogį... Jei visą laiką užsičiaupęs dirbsi ir valgysi tik kartą per dieną,- garsiai samprotavo barzdočius. – Bet aišku tikimybė, kad iš gaidžio kažkas doro gali išeiti – labai menka.
Po šių žodžių ir dar kelių riebių replikų aš buvau praleistas vidun, o paskui iš karto nuvestas į rūsį. Tiesą sakant į rūsį, esantį po rūsiu. Jeigu čia būtų pelių, turėčiau dalintis su jomis savo naujais apartamentais. Tačiau per tamsą, kuri gobė visą ankštą patalpą, į kurią buvau atgabentas, negalėjai įžiūrėti visiškai nieko.
       - Nesijaudink,- paguodė. – Jei atsiras pelių – tu apie jas sužinosi pirmutinis.
Po šių žodžių barzdočius pirmą kartą per mūsų šį susitikimą nusikvatojo. Kol jis kvatojosi, aš bandžiau įsiklausyti ir man pasirodė, kad tai buvo nuoširdu. Mintyse džiūgavau, kad kažkam kol kas vien savo buvimu galiu suteikti tokį malonumą. Vėliau, prieš palikdamas mane, kaip jis pats sakė, „apsiprasti“, barzdočius dar pasiūlė tapti katinu, nes anot jo, čia nebus visiškai jokios šviesos, todėl visai praverstų išlavintas gebėjimas matyti tamsoje.

- - -

Gulėdamas tame rūsyje aš turėjau nemaža laiko pamąstyti apie tai, kas mano gyvenimą pavertę priešlaikine katorga. Bet nieko labai daug neprimąsčiau, nes nesugebėdavau toje siauroje erdvėje susirangyti taip, kad nejausčiau maudulio kurioje nors kūno dalyje. Ir vis atsinaujinančios mintys apie peles nuolat nutraukdavo nuobodžius pamąstymus bei nejučia nuskraidindavo mintis prie „Čipolino“ ar „Spragtuko“, kur pelės buvo vaizduojamos kaip karingos ir nuožmios.
Be kita ko – bėgo metai. Dienas leisdavau nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro kapstydamasis mėšle ir tvarkydamas ne tik barzdočiaus, bet ir visos sodų bendrijos sodus. Taip pat patarnaudavau jiems, kaip vergas. Manęs niekas net nešaukdavo vardu. Toks įspūdis, tarsi aš neturėčiau teisės į vardą. Aš ne žmogus?.. Naktimis galų gale kažkaip įsigudrinau užmigti, o barzdočius, nors ir negailestingas man maisto bei gyvenimo sąlygų atžvilgiu, rūpinosi, jog nepasiligočiau ir būdamas jo tarnyboje – nemirčiau. Bet kas iš to.
Per visus tuos metus į mane buvo kreiptasi vos keletą kartų, todėl nesunkiai tuos pasišnekėjimus galiu atgaminti:
       - O kodėl tu toks purvinas ir sulysęs, o tėvas tavęs taip nemėgsta ir elgiasi lyg su vergu? – syki manęs paklausė, matyt, barzdočiaus sūnus.
       - Kad aš jam prasikaltau,- stengiausi paaiškinti vaikui kuo paprasčiau.
       - O kaip?
       - Vieną kartą vairavau automobilį ir labai kvailai pasielgiau kelyje, todėl tavo tėtis atsitrenkė su savo mašina į manąją ir dėl to turėjo daugybę nemalonumų.
       - Bet tu atsiprašei tėtės?
Į šį vaiko klausimą atsakiau ne iš karto. Prieš tai dar kiek parymojau pasirėmęs kastuvo ir atsargiai apsidairiau ar kas nemato, jog radau laisvą nuo darbo minutę pasišnekėti su vaiku. O tada pasistengiau jam atsakyti:
       - Taip, aš atsiprašiau tavo tėčio. Tiesą sakant atsiprašiau gal kokį šimtą kartų, bet gerai žinok, ypač ateityje, kai užaugsi, kad atsiprašymo suaugusiųjų pasaulyje beveik niekada neužtenka. Ir kuo daugiau metų turi, tuo sunkiau išsisukti nepadarius ko nors daugiau be to „stebuklingo“ žodžio.
Po to mane surado drąsos pakalbinti viena šviesi mergaitė į kurią aplinkiniai retai kada atkreipdavo dėmesį. Galbūt dėl to ji ir stengėsi suprasti bei paguosti mane:
       - Už ką jums taip?
Prisipažinsiu, kad po tokio kreipinio šiek tiek krūptelėjau, tačiau nepasimečiau:
       - Už klaidas, kurias padariau ir kurių jau niekaip kitaip neatplausiu.
       - Bet mano tėvai sakė, kad jūs esate kažkaip susijęs su tuo namu, kuriame vergaujate.
Štai ji ir vėl privertė mane krūptelėti. Tik šį kartą aš jau nebesivarginau ko nors atsakyti, o tiesiog paspartinau žingsnį ir nuskubėjau šalin.
Trečią ir kitus kelis nereikšmingus kartus į mane kreipėsi pats barzdočius ir jo draugužiai, mėgstantys išgerti, o po to ką nors užgaulioti. Jiems buvo be galo patogu turėti mane po ranka. Jie stebėtinai greitai priprato prie naujai susiklosčiusių aplinkybių ir galimybė mane įžeist pačiais skaudžiausiais žodžiais arba kartais pastumt, paspirt tapo gražia jų vakaronių tradicija.

- - -

Vėliau sodų gyventojai pradėjo paslaptingai mirinėti. Tiesiog taip, vienas po kito. Lyg būtų susitarę. Aišku, niekas nė įtarti negalėjo, kad darbuodamasis kiekvieno jų soduose aš turėjau visas galimybes ramiai sau nuodyti svetimas dirvas. Bet barzduotis, aišku, suuodė kažką. Net jei tai būtų buvęs ne mano rankų darbas, mane daužytų ir kvostų pirmą. Todėl per daug nesipriešinau, kai vieną ankstų rytą jis mane ištraukė iš rūsio ir nusviedęs miškan spardė ir daužė tol, kol nebeiškenčiau ir pasakiau, kad visi jie išgaiš ir atsiims už senas skriaudas. Tada barzdotasis sukluso ir neslėpdamas susidomėjimo panoro sužinoti, ką aš turiu omenyje. Bet nesužinojo, nes kažkas atbėgęs pasakė, jog mirė jo sūnus. Tuomet jis sukliko nesavu balsu ir pasileido atgal į namą, o aš likau gulėti ant rasotos miško žolės. Buvo be galo gaivu ir gera. Taip gera, kad aš net pradėjau garsiai dainuoti kažkokią užsienietišką dainelę. Tuo tarpu jei koks turistas dabar būtų atsistojęs už manęs ir pabandęs įsižiūrėti į kolektyvinius sodus, su barzdočiaus namu pačiame viduryje, jam tikrai būtų pasirodę, kad viskas aplinkui dega. Tik be dūmų.

- - -

Šviesiaplaukė mergaitė ir vėl surado mane, tik šį kartą su ašaromis akyse daužė kumščiais ir taip kruviną mano krūtinę ir rėkė kiek balso stygos leido. O aš neturėjau jėgų net rankos pakelti.
       - Eik jau,- tepasakiau jai.
       - Kodėl, kodėl, kodėl... – klykė man į ausį.
       - Todėl, kad aš netyčia padariau avariją ir sumaitojau barzdočiaus automobilį. Bet jam to neužteko ir jis rado būdą išguiti mano tėvus iš jų nuosavo namo. O dabar aš radau būdą visus juos išguldyti. Na maždaug taip ir sukasi viskas... Ech.
Mergaitei būtinai reikėjo į kažką įsikniaubti, todėl šiuo atveju aš puikiai jai pasitarnavau.
       - Jūs esate beprotis,- pasakė staiga kiek aprimus.
       - Taip, ko gero galima taip manyti,- bandžiau kažkiek samprotauti. – Bet man labiau patinka įsivaizduoti, kad visi mes žmonėms esame vienodi. Tiek savo kvailybėmis, kurias krečiame, tiek protingais darbais. Skirtumas tik tame, kad ne visi geba peržengti ribas.
       - O kam jas apskritai perženginėti?
       - Manau, jog tam, kad suteiktume progą ir kitiems pasireikšti. Pavyzdžiui, tau.
Mergaitė turbūt nesuprato, bet aš jos visiškai neužjaučiau. Daug labiau man buvo gaila policininkų, kurie po kurio laiko čia užsuks ir ras vien krūvas lavonų.