Ir šiąnakt buvo šalta. Dar ryte berniukai atsitempė dvi kartonines dėžes. Kruopščiai išlankstė, užtaisė likusiais skyles. Miesto kanalizacijos drėgmė traukte traukė kartoną prie šlapių sienų. Abu liko patenkinti – tai pirmas kartas, kai jie patys tobulino savo būstą. Po tėvo dingimo kambarys kanalizacijos tunelyje vis dar gyveno rudens sąlygomis. Po celofanu, kuris atstojo jiems kilimą, vis dar matėsi klevo lapų kontūrai. Vieną vakarą tėvas ruošė berniukus artėjantiems speigams, klodamas lapus ant grublėto cemento. Jaunėlis buvo laimingas – kaskart, grįždamas iš kasdienio pasivaikščiojimo šiukšlių konteinerių dykynėmis, jis klausydavosi lapų šlamesio po savo kojomis. Vaikščiojo lėtai, plonais žingsneliais, lyg bijodamas sužeisti po celofanu dūstančios lapus. Dabar šlamesio negirdėti. Jį pakeitė vyresniojo brolio dusulys, vis gilėjantis dusulys.

Susirangęs ant minkščiausio baldo būste – automobilio sėdynės - vyresnėlis pasiėmė tėvo paliktą peiliuką. Ėmė skutinėti pelėsiais apsitraukusį vamzdį, kuris užėmė kone pusę jų kambarėlio. Arčiau lubų, vamzdį puošė raidės, kurių berniukai niekad nesuprato. Turbūt ir nesupras. Žinojo tik dviejų žodžių reikšmes – Juozukas ir Martynas. „Šie žodžiai, - sakydavo tėvas, - jūsų vardai. Atminkit juos. Visada. “ Prie pat sienos metalas juodavo angliniais brūkšniais. Tėvas jų nevalė. Nevalė ir berniukai – tai jų dienoraštis, kurį jiems parašė tėvas. Tiesa, brūkšniai buvo gana tankūs. Net ir dabar, praėjus pusei metų nuo tada, kai tėvas statė juos prie vamzdžio ir kruopščiai brėžė linijas, atspindinčiais jų ūgį, progreso vaikų augime nebuvo matyti. Jaunėlis Juozukas dažnai lygiuojasi su brūkšniu, kurio pabaigoje bolavo raidė J. Martynas kratė galvą. Ne, tu vis dar mažas.

Jaunėlio rankos įniko į atsitemptą maisto maišą. Kiek tas maistas bus valgomas, gali pasakyti tik Martynas, bet jaunesnysis brolis bijo trikdyti jo rimtį. Vyresnėlio šnopavimas panašėja į glamžomo popieriaus paliekamą garso pėdsaką. Juozukas supranta, kad tai nėra gerai. Ištraukia rankas iš juodo šiukšlių maišo ir seka brolio judesius. Pastarojo rankos jau nėra tokios miklios, kokias jaunėlis įprato matyti. Drebantys judesiai įkyriai gremžia vamzdį. Martynas, pajutęs brolio žvilgsnį, atsisuka. Nerangiai atsikelia nuo sėdynės ir prisitraukia maišą arčiau savęs. Kaip ir kas vakarą, jis vieną po kito traukia rastą maistą. Ragauja. Mažais, atsargiais kąsneliais. "Imk, - tiesia agurkėlį broliukui, - šitas geras." Šalia kojų lieka viskas, ko nepripažino jo gomurys. Tada viską sukrauna atgal, susuka mazgą ir vėl susiraito ant sėdynės. Juozukas lieka sėdėti su agurkėliu rankose. "Martynai, - nusistebi, - o tau?"
"Aš pavalgiau ragaudamas", - atsako ir paslepia galvą liesose rankose.

Ryte Juozukas nubunda pirmas. Šokteli iš lovos. Nebuvo šalta – kartono sienos atlaikė nekaltai baltą naktį. Jaunėlis žvilgteli į broliuką. Šio rankos vis dar dengia veidą. Nedreba. "Buvo šilta, - pagalvoja Juozukas, - pagaliau." Pasiima likusią agurkėlio dalį ir smulkiais kąsneliais sukramto ją. Paros laiko berniukas nemato, kanalizacijoje nėra saulės, nėra mėnulio, nėra langų. Visgi jaunėlis pasikelia nuo vatinio patalo ir pajudina broliuką – laikas eiti, reikia maisto. Martynas nepasiduoda judinamas, jo kūnelis apatiškai priima raginimus keltis. Viena ranka lėtai nuslenka nuo pakaušio, atidengdama baltą išbalusį brolio veidą. Juozukas sutrinka – rudas Martyno veidas dar niekada šitaip neatrodė. Jis atmerkia akį ir nebylių žvilgsniu žvilgteli į mažąjį broliuką. Tuoj pat užsimerkia. "Martynai, pažiūrėk ten, – broliukas baksteli į apelsinų etiketes ant kartoninės sienos, - tėtis sakė, kad jie iš ten, kur šilta, Martynai."