Užaugou ašen laby atakioj Ukštaitijas ulyčiaj, pre pat miška. A miškas lapuočių, nelaby didelis, ti ir pasklyst nėr kur. Nors ir tunkus, ale mės rosdavam miški takių pleikių, kur augdava baravyky. Pilvoti, dideli, kaip apversti blūdy. Mūsų krašti be baravykų ti pagrindinis grybas būva lepšis. Atomenu, gol kakių pinkių metų buvū, ki vienu rozu mona braliukas parnešė pilnų koši lepšių ir da terbu, sumazgytu iš nusvilktų marškinių – mat nebetilpa kašėn. Būva tadu pilna nekočia grybų. Nu, da pastoikydava ir vienas kitas roudanikis. A teip ti par mum da možna rost geltanų ūmedžių, tik onas čia vadinasi budytem. A kitakių grybų ašen ir užaugou nemočius.
    Ti ki pa moksla baigima gavū paskyrimą Alytun, ti pamačiū, kakie tiny grožūs šily ir kiek tiny daug visakių, da mon nematytų grybų! Kiek ti makavykų,  ruduokių! A na šilbaravikių ir kazlėkų – net okys raibsta. Nu toj miškų platybej ir na grybų duguma aš pasijaučiou kaip koks šuva na linciūga nutrūkis – apsikrečiou takiuj grybavima ligu, kad po šei dieny negaliu išsigydyt. Mona a.a. moma su tėčiu nikaip negalėja suprost, kaip možna kazlėkus pjaut, kaip seniū rugius – su dalgiu, a šilbaravikaut – rozais net atsisėdus. Vis žadėju, žadėju nuvežt juos in tuos neaprėpiamus Dzūkijos miškus-parkus, bet teip ir nebesuspėju. Nu gol onys tiny, viliuos rojuj, takiuos cūdus mota.
    Ti va, būdava pa dorba gamykla duoda tokiū senu keleivini, rodas ana vadinos „Kagas“, ir lakiam in Merkini grybaut. Paskum atoja „Žiguliukų“ era. Mona prietelkos tėvas, kaip dorba veteranas, gova poskyru mašinai. Ale onas ju būva senas, ti atodave mašinu sova dukry. Tigi  vienu vėlyva rudenia vokaru, pa dorba, trys jaunas mergiotes, sėdom, kaip ponias, naujuosna „Žiguliuosna“ ir nurūkam už Merkinės. Invažiavam miškan, sustojam ir sutarem in katro čėsa susrinkt, jegu katra nublūdintu, atsiskirtų na kumponijas. Mat kū tik iškepta nauja šoferka ju iš namų būva perspėjus, kad ana sutemus važiuot nemoka, ti jeigu in sutarta čėsa neataisma – ana mum paliks. A grybų! Tigi raikia skubint, ba čėsa nedaug. Tik sukuos, tik kraunu kašėn grybus ir pamislinou, kad ir mon, kaip tadu broliui, raiks nusvilkus kū nors, terbu darytis. Iškada gi šitiek grybų palikt. Kažna kiek gi kitos jų prisrinka? Suūkčioju. Tylu. Da rozu – tylu. A mabiliakų tigi tadu nebūva – nesusiūtarosi kaip dabar miški. Kaip naroki, tuom roz pradėja pypint mašinėla – šaukia kū ti. Nalia, kad mon rodas, raikia ait kitan šonan. Visišky susgluminou, nusgundū, kad galiu viena likt miški. Iš strioka nebežinū ni kur ait, ni kū daryt. Čia tau ne sovas miškas, katrų pardien gali kelis rozus aplink apeit. Ir jokia takelia nėr. Gryby neberūpi, nors jų – kū talyn, tuo dugyn. Pradėja timt. Da ščėstja, kad keliuku suradū – nu mislinu, vistiek onas kur nors išves. Ir tik šast iš už posūkia bais didelis šuva. A strioka okys didelas – gol vilkas? Nutirpū visa, ale onas pradūme pra mani, nelaby in man tėmydamas – tikry, šunia būta. Mat aš šunų prietelka, ty onys manys nigdi nerušiaja. A paskum tū šunį – ir žmagysta atklepetuoja. Ale to vyra ti nenusgundu – tadu gi būva seni laiky – žmogus žmogaus, kad ir miški sustikis, nebijoja. Onas teip skubino, teip skubino, kad aš čiut suspėjou jo paklaust, katron pusen mon ait, kad išeič  Druskininkų–Alytaus plentan. Onas tik mostelajo runku ir nukūre. Nu mon, pagal jo nurodymu, raikia  ait  priešingan pusen. Ainu. Doras ju visišky tumsu –  nebelaby ir keliukas  motas. Galutiny supruntu, kad mona prietelkos ju tikry išvažiova namo. Košikas su grybais pasdorė bais sunkus, ti pa biski vis numėtou grybus – nebe tas galvoj. Kaip soka – strioka pilnos kelnės. Tik išgirstu kažna kakį interesnu garsu: ni ti troškesį, ni ti čežesį, ni ti šniršptimu. Iš strioka širdela lipa iš krūtines. Tumsu, nieka nesmota. Sustoju, paklusū – nu tikry, kap ir kas laby tylej rudotų. Sukaupiou visas sova paskutines jėgas ir kad surėkiou drebunčiu balsu: „Kas čia yr?“  O kad praplius garsu rudot: „Ratavokit, pasklydū, nebežinū kur ait!“. Nugi mona prietelka – viena iš mūsų trijų! Značit, šoferka namo išvažiova viena, mūsų teip ir nesulaukus. Apskabinom, paroudojom ir ainam talyn. Ale dviese ju drusiū. Ėjam, ėjam ilgy – počias nebesuprosdamas, kaip mės teip toli galėjam nugrybaut. Net buvam pradėji abejot, ar tas vyras  mon tikry reikiamon pusen parode. Ki išgirdam mašinų ūžimu, ti net lingviū in dūšias pasdore. Ju buva 23 adyna, ki išėjam in plenta. Naktis, aplink  miškas, Alytus kažna kur, a mašinelių mažy. Ir kiek stopdam, tiek nestoja! Mat ju ir tadu nokti mašinėlas miški prisbijodava sustot. Nu, junyste – durnyste. Sumislinom suskibt runkam ir atsistot vidury plento – tigi nevažiuos in mūsų – turės sustot. Užsimerkem ir laukem. Galėjam anam pasauly dasdurt, ale sucypi stabdži dovė ženklu, kad mašinėla sustojo. Ti mės ki puolam „Volgan“, ni neklausdamos, kur onys važiuoja – net nepajutam kaip atsdūrem žmonėm in kelių, mat jų būva pilnas ekipažas. Svarbiausia mum būva, kad išvežtų iš miška. Nu, a „Volgos“ ekipažas būva iš nustebima net amu praradis – onys pamislina, kad teip užpolikų pasiuntines jų mašinėlan inskrauste. Ale pasrode, kad  „Volgos“ ekipažas mum ir suglumino, pradėjis miški pypint visišky kitoj pusej– mat jų vienas grybautojas irgi būva nublūdinis. Poveže iki Merkinės kryžkelas ir paloide. A tiny laby grait sustoja mašinėla ir parveže dvi  nublūdijusias grybautojas Alytun. Ale po tam du metus nebesnarėja ne tik grybaut, ale net grybų volgyt. Bet... Liga yr liga. Atkritou ir vėl sergu tuj pačiu nepagydomu ligu...Gryn vežys. Ir na šitos ligos ni daktarų yr, ni aptiekaj liekarstvos nuspirksi. Nu, pasklidimas miške iššaukia remisiju, bet tik laikiny...