Nedideliame Prancūzijos kaimelyje, netoli jūros, gyveno šeima, auginusi sūnų. Tas sūnus buvo nepaklusnus ir tėvai dėl to labai pergyveno. Jis dažnai susimušdavo su bendraamžiais, vėlai grįždavo namo, kartais pavokdavo vaisių iš kaimyno sodo.
Mama ir barė, ir gražiai kalbino, bet vaikas buvo nevaldomas. Kai truputį paaugo, pradėjo bėgioti prie jūros, mėtyti į vandenį įvairius daiktus ir akmenis. Motina labai pergyveno, tėvas irgi nusivylė, negalėdamas sutarti su sūnumi. Po dažnų barnių sūnus išėjo iš namų. Ilgai bastėsi po kaimą, paskui iškeliavo ir daugiau namo negrįžo. Tėvai rymodavo, laukdavo, bet taip ir nesulaukė. Žmonės jau ilgą laiką apie jį nieko negirdėjo.
Kai tėvams įskaudo akis nuo žvelgimo į tolumą ir laukimo, jūra išmetė į krantą jų bastūną. Tėvai išverkė ašaras prie sūnaus kapo, žmonės ateidavo jų lankyti, bet gimdytojai negalėjo nusiraminti. Tušti namai netraukė grįžti vakarais, tyla zvimbė ausyse. Du žmonės negalėjo rasti ramybės, nors jau ir senatvė pradėjo blukinti plaukus.
Vieną rytą motina stovėjo ant kranto ir prašė jūros sugrąžinti sūnų. Jos ašaras matė laumė ir paklausė, kodėl moteris kasdien čia raudanti. Motina papasakojo apie vienturtį.
-Nors ir neklaužada buvo, bet su tėvuku mylėjom, auginom, nieko jam netrūko. Bet pabėgo sūnus, paliko žilus tėvukus. Niekas nežinojo, kur jį rasti. Meldėmės su tėvu, kad grįžtų. Ir grįžo, nors ir ne savo kojomis. Tai prakeikta jūra jį suėdė.
-Ne jūra kalta, moterėle,-atsakė laumė,- pats jūsų vaikas nenorėjo žeme vaikščioti. Matau jūsų sielvartą, neraminamą laiko, todėl jums padėsiu. Seni jūs žmonės, nebesusilauksit vaikų, todėl aš jums vaikelį duosiu kitu būdu. Ateikit čia rytui auštant po trijų dienų.
Senoji ilgai dėkojo laumei, paskui nutipeno namo, papasakojo vyrui ir stengėsi nepasiduoti jauduliui, kuris per daugelį metų dar niekada taip nesistengė išsiveržti iš krūtinės.
Prabėgo trys dienos kaip valandos. Senukai neįstengė užmigti, jau anksti prieš aušrą susėdo ant kopos. Su pirmais saulės spinduliais virš bangų pradėjo šokti ir taškytis laumės.
Kai virš jūros pakilo pusė saulės ir tarp bangų nutiesė švytintį kelią ligi pat kranto, juo atėjo spindinti laumė. Visos kitos nustojo šėlioti ir sustojo prie auksu apsigobusios atėjūnės. Priešais ją atsistojo iš bangų grakščiai pakilusi mėlynplaukė ir abi nusilenkė viena kitai.
-Turbūt svarbus reikalas, kad kvietei mane atvykti iš taip toli,- švelniai tarė auksinė laumė.
-Be reikalo nekviesčiau, sese,- mėlynoji grakščiai nusibraukė nuo veido plaukus ir parodė į kopose sėdinčius senukus,-netekusiems vaiko žmonėms pažadėjau padėti, be tavęs pažado neištesėsiu, o neištesėti negaliu. Padėk man.
-Sesuo seseriai padėti privalo.
Senukai ant kranto nedrįso net kalbėtis, tik sėdėjo, susikibę rankomis, ir laukė. Tokio reginio jie dar nebuvo matę. Saulės laumė pakilo aukštyn, pagavo spindulį ir vėl nusileido ant saulės tako jūroje. Mėlynoji šoko į bangas ir į rieškučias prisisėmė purslų, kurie virte virė jos rankose.
Laumės atsistojo viena prieš kitą ir sumaišė jūros purslus su saulės spiduliu, jų rankos nuostabiai švytėjo.
Saulės laumė nusišypsojo savo seseriai:
-Savo darbą atlikau, lik sveika.
Ji nusišypsojo senukams, prisidengusiems akis nuo akinamos šviesos, ir išnyko. Mėlynoji priėjo ir ištiesė jiems rankas. Pamatę ant rankų gulintį teptuką jie nustebę susižvalgė. Laumė tarė:
-Negaliu jums duoti vaiko nežinodama, kokio norite sulaukti, todėl duodu jums teptuką, su kuriuo nupieštas kūdikis pavirs į tikrą. Kokiomis spalvomis jį nutapysite, tokio charakterio ir bus.
Tai pasakiusi ji dingo. Senukai dar ilgai vartė rankose teptuką, žėrintį vis kita spalva.
Parėję namo jie ėmėsi darbo. Tapė lėtai, per visą naktį. Kai piešinys buvo baigtas, jie buvo taip pavargę, kad tučtuojau užmigo.
Kai pabudo, išgirdo ploną balselį. Senukai greit nuskubėjo į kitą kambarį ir pamatė gražutį vaikelį, kuriam davė Gogeno vardą.
Gogenas užaugo, tapo šauniu vaikinu. Kai senukai jam papasakojo apie laumes ir teptuką, šis užsigeidė su jomis susipažinti. Senukai sunerimo, bet leido jam eiti.
Kai saulė pradėjo skęsti į jūrą, pasirodė pirmosios laumės. Gogenas šūktelėjo ir jos prisiartino. Tada iš jūros išlipo jaunutė laumė, plaukus susipynusi į melsvas kasas. Vaikinas negalėjo nuo jos atitraukti akių. Kai ši priėjo, jis paklausė, ar tai ji sukūrusi teptuką.
-Turiu tave nuvilti,-atsakė laumė.-Teptuką kūrė mano motina.
Tada Gogenas, visą gyvenimą tapęs su teptuku, kuriuo ir pats buvo nutapytas, paprašė mėlynplaukės leidimo ją nupiešti.
Ši nusijuokė, bet sutiko. Teptukas pats rinkosi spalvas, todėl Gogenas jo neskubino. Piešė jis visą naktį, o išaušus rytui laumės pradingo. Vaikinas parėjo namo ir su nekantrumu laukė kito vakaro.
Taip jie vakarais susitikdavo, o Gogenas vis tapė. Piešinys buvo matomas tik naktį, todėl vaikinas truputį sielvartavo, bet nieko negalėjo padaryti. Kai paveikslas buvo baigtas, vaikinas jį pasikabino palėpės kambarėlyje ir naktimis grožėdavosi.
Kelias naktis laumė nepasirodė, o Gogenas nerimavo. Kai ją pagaliau išvydo, ši buvo liūdna. Vaikinas paklausė, kas jai atsitiko. Ši atsakiusi, kad motina uždraudė jai susitikinėti su žmonėmis, todėl ji turėsianti grįžti jūron ir jos daugiau motina krantan neišleis. Gogenas pasakė, kad jeigu ji negalinti likti su juo, tada jis eis su ja. Po šių žodžių jis užlipo ant uolos ir nėrė į vandenį. Laumė sukliko ir puolė link jo, bet jau buvo vėlu. Laumė žinojo, kad jei jo nenusineš gelmėn, daugiau nepamatys, todėl įkvėpė vaikino kūnui laumiaus gyvenimą. Vaikinas išlipo į krantą, ir vėl atsisėdo ant uolos, bet jis jau nebebuvo žmogus. Jis priklausė jūrai ir laumėms.
Norėdamas kuo daugiau būti jūroje su savo meile, jis pasakė savo tėvams, kad iškeliauja. Jūros dažais jis nutapė daugybę paveikslų, kuriuos palikdavo tėvams kaip prisiminimą. Vėliau jau neišeidavo krantan.
Kartais jis pakyla aplankyti saulės, dažniausiai per lietų. Kai saulės laumė jį pasitinka, Gogenas ant dangaus nutapo vaivorykštę primindamas, kad žemė ir dangus puikiai sutaria ir visada padada vienas kitam.