Tikėsiu Tavimi, kai niekas netikės
Žydėsiu meile tau ir po lietaus rudens
Ir lauksiu aš, kai jau nebus prasmės,
Kai židiny žarijos liūdnos blės…
Ir vieną kartą lietūs pasibaigs,
Rudens šaligatvis pražils baltais pūkais..
Ateis jinai, dainuos man liūdną dainą
Ir vis primins, kad viskas greit praeina…
Kai židiny žarijos liūdnos blės
Žinosiu - manęs jau nieks taip nemylės,
Rymosiu aš vis prisimindama tave
O šerkšnas širdį išraižys lange…
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): elvinamacytė
Sukurta: 2010-01-25 16:51:50
Pastebėjau pati po to su tuo TU, bet čia spausdinimo klaida :p
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2010-01-25 10:15:27
Vidurinis posmas labiausiai pavykę. O šiaip jei jau pradedat rašyti Tu iš didžiosios - tai išlaikykit šitą tendenciją visame kūrinyje:)
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-01-24 23:45:37
Norėjau parašyti, kad Nėrį primena, žiūriu, jau Pabirauogė apie tai rašė. Ir iš tiesų labai panašu. O šios poetės kūryba man visuomet patiko. Taip lengvai, sklandžiai skaitosi.
Vartotojas (-a): Vynas
Sukurta: 2010-01-24 19:07:47
Reikėtų paieškoti naujesnių raiškos būdų.
Anonimas
Sukurta: 2010-01-24 17:41:43
Tikėsiu Tavimi, kai niekas netikės > jau tiek kartų kartota...
Perkeliu į Jausmus.
Vartotojas (-a): pabiruogė
Sukurta: 2010-01-24 17:16:23
Labai gražu. Primena S. Nėrį.
Anonimas
Sukurta: 2010-01-24 16:02:19
tyras ir mielas
Anonimas
Sukurta: 2010-01-24 14:44:15
Lyrika. Neįmantraujama, bet visumoj patiko - gal jei būčiau skaitęs ne šiandien - sakyčiau kitaip.