Jo sportbačiai buvo žali. Keista, ar ne? Turiu omeny, kad visi avi juodus arba baltus sportbačius. Gal dar raudonus. Bet žali?...
Jo marškinėliai irgi buvo žali. O tai lyg ir nekeista. Juk daug kas dėvi žalius marškinėlius...
Jo plaukai buvo... ne, ne žali. Geltoni. Auksiniai. Tokie į kuriuos norėtum suleisti savo pirštus ir pažiūrėti ar iš tikrųjų jie tokie švelnūs kaip atrodo.
Jo akys buvo žalios. Taip, vėl žalios. Bet tai nekeista. Juk daug žmonių turi žalias akis.
Taigi... Jo sportbačiai žliugsėjo per balas, marškinėliai buvo sulyti, plaukai - paslėpti po kepure, o akys žvelgė į tolį. Ir gal todėl jis man atrodė gan keistas. Juk kas gi vaikšto per lietų? Ach, taip, tiesa...aš. Bet tai ne esmė. Nes visas šis pasakojimas ne apie mane, o apie jį. Aš tik antraplanis herojus. Toks, kurį greitai užmirši, nes jis visada stovės scenos gale, kai vyks visas veiksmas. Toks, kuris niekados netaps žvaigžde, nes jo veido bruožai nėra įsimenantys. Toks, kuris... gal užteks tų palyginimų.
Aš atsargiai stebėjau, kaip jis sustojo ir pažvelgė į mane. Gal pastebėjo, kad sekiau. Bet aš visada jį seku. Jis juk toks... kurio negali palikti.
-Pam pam param...- uždainavo jis. Aš irgi panūdau dainuoti kartu ir mano lūpos taip pat prasižiojo. Nesvarbu, ką apie mudu mąstys praeiviai. Kas gi trukdo dainuoti lietuje?
Jis atsisėdo ant žemės. Aš kartu. Ir tada jis pažiūrėjo į mane ir šyptelėjo. Tas vaikinas visada mane matydavo. Jis visą laiką buvo gan keistas - pastebėdavo mane, kai niekas kitas nė nežvilgtelėdavo. Gal todėl aš jį ir mylėjau. Tik nežinojau, ar jis mane myli...
Jis staiga nusijuokė savo skambiu juoku, kuris užpildydavo visą aplink esančią erdvę, nuaidėdavo lyg aidas ir skambėdavo lyg mažo vaiko krykštavimas. Aš nusijuokiau kartu, nors nežinojau iš ko juoktis. Tad pasekiau jo žvilgsnį, kuris buvo nukreiptas į baloje besimaudantį mažą šuniuką. Gyvūnėlis taškė vandenį aplinkui, skambiai lojo ir džiaugėsi visu pasauliu.
Vaikinas atsargiai švilptelėjo ir šuniukas atsisuko į jį. Jų abiejų akys spindėjo, bet vieno - iš smalsumo, o kito - nuo juoko. Šuniukas sulojo. Žmogus nusijuokė ir pakvietė jį, modamas ranką. Visas purvinas ir šlapias keturkojis išlipo iš balos ir atsargiai žengė vieną žingsnį prie to keistojo vaikino. Šuniuko galva buvo truputį pakreipta, lyg kažko klaustų, o akys žvelgė smalsiai. Žmogus padrąsinamai šyptelėjo, lyg šuniukas būtų žmogus. Gyvūnėlis žengė du žingsnius artyn vaikino. O tas keistuolis su žaliais marškinėliais ramiai sėdėjo ant žemės ir šypsojosi. Atrodė, kad laukia. Šuniukas dabar gan drąsiai tipeno prie žmogaus. Jo uodega vizgėjo - tikriausiai buvo laimingas. O vaikinas toliau nepajudėjo iš vietos, net tada, kada šuniukas buvo jau prie pat ir atsargiai apuostinėjo jį. Keturkojo nosytė perbraukė per žmogaus ranką, kaklą, veidą ir plaukus. Bet vaikinas nejudėjo. Tada šuniukas truputį atsitraukė ir pažvelgė į keistuolį. Ir tik tada tas, kurį aš taip mylėjau, ištiesė ranką ir ja perbraukė per šuniuko galvytę, pakasė jam paausį ir paglostė nugarą. Aš taip pat ištiesiau ranką, bet neliečiau to keturkojo purvino, susivėlusio, bet gražaus kailio. Gal bijojau.
Gyvūnėlis truputį atšoko ir pakreipė galvą, lyg kviesdamas žaisti. Tada vaikinas atsistojo, aš kartu su juo, ir žengė porą žingsnių šuniuko link. Bet gyvūnėlis greitai nušuoliavo pirmyn ir sulojo. Vaikinas tyliai nusijuokė ir pradėjo jį vytis, o šuniukas skuodė nuo žmogaus, bet ne todėl, kad bijojo. Jis tik žaidė. Ilgai jie taip bėgo pirmyn, po to atgal, šokinėjo per balas, išsipurvino ir džiaugėsi gyvenimu. Aš bėgiojau kartu su jais ir dariau tą patį, bet buvau tik palydovas. Per visą tą laiką taip ir neišdrįsau paglostyti šuniuko.
Po to, nuvargę ir uždusę, trise atsisėdome ant žemės pasiilsėti. Vaikinas kasė šuniuko pilvą, o gyvūnėlis tiesiog spinduliavo džiaugsmu. Nebuvo svarbu, kad lijo, kad visi buvome permirkę. Mes juk tiesiog gyvenome... Nors nežinau ar gyvenau aš.
Nė nepastebėjome kaip greitai atėjo vakaras. Vaikinas žvilgtelėjo į dangų ir pamatė besileidžiančią saulę. Ir lietus buvo nurimęs. Tik mes buvom šlapi. Bet juk buvo vasara - džiaugsmo ir šilumos metas.
Žmogus atsistojo, paskui jį - ir aš su šuniuku.
-Kur dabar eisi?- keistasis vaikinas pažvelgė į šuniuką ir draugiškai paklausė.
Šunelis pakėlė žvilgsnį į vaikiną, sulojo ir nubėgo į kitą pusę vizgindamas uodegą. Tikriausiai pas šeimininką.
Bet mano mylimasis neliūdėjo, jis tik nusijuokė, šiek tiek pažiūrėjo į tolstantį šuniuką ir apsisuko eiti. Ir aš, jo šešėlis, ėjau kartu.